Ponas Kerry nepademonstravo didesnio suinteresuotumo vadovauti Valstybės departamentui. Jo pareigūnai – tarp jų daugelis gabių, darbščių ir įžvalgių – tikriausiai yra dėkingi. Visgi be stipraus politinio vadovavimo iš viršaus net ir gabiausi biurokratai nepajėgūs itin daug nuveikti.
Obamos administracija save laiko ne silpna, o brutaliai realistine ir blaivaus proto. Jeigu nacionaliniams interesams pavojus nekyla – geriau laikytis saugaus kurso. Afganistanas ir Irakas (taip pat Libija) rodo, kas nutinka, kai įsikiši neturėdamas pasiekiamų tikslų arba tinkamo plano. Atleiskit, sirai.
Toks požiūris nėra iš pagrindų kvailas. Deja, jis gali būti klaidingai suprastas. Kai Kremlius žvelgia į Ameriką, jis mato ne šaltai apskaičiuojančią vadovybę, vengiančią veltis į nereikalingas peštynes. Jis mato atsitraukinėjančią šalį, iš pažiūros – kvailoką ir bailią. Administracija mindžiukavo, nežinodama, ką atsakyti dėl perversmo Turkijoje. Ji stovėjo nuošalyje, kai Lenkijoje ir Vengrijoje sustiprėjo populistinės srovės. Juk ji galėjo pasakyti, kad sąmokslo teorijos dėl 2010-ųjų lėktuvo katastrofos prie Smolensko yra absurdas. Tai būtų buvusi pamokoma žinia Lenkijos vadovams.
Ant žlugimo slenksčio balansuojanti laisvosios prekybos sutartis TTIP – dar vienas smūgis. Transatlantinė prekyba ir investicijų partnerystė visada būtų sunkiai prastumiama, bet slapumo ir pasyvumo derinys sukūrė itin palankią terpę debatuose dominuoti laisvosios prekybos priešininkams, taip pat paranojiškiems kritikams Vokietijoje ir kitur.
Saugumo srityje padėtis truputį geresnė. Po nevykusio santykių su Rusija „perkrovimo“ – kuris buvo gal ir pamatuota rizika, bet vis tiek nesėkmingas žingsnis – Jungtinės Valstijos tebėra tvirtai nusistačiusios palikti galioti sankcijas (padėtį gelbsti faktas, kad Kongresas nusiteikęs dar labiau spausti). Vašingtonas realiai skiria lėšų paribio valstybių gynybai ir investuoja į žvalgybą bei naujus informacinio karo pajėgumus.
Obamos administracijos dėka NATO įgijo realius planus, kaip būtų ginamos jos sąjungininkės. Šiųmetis Varšuvos viršūnių susitikimas buvo pažymėtina sėkmė. Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija ateinančiais metais turės pajėgų, kurios agresijos atveju sužadintų viso Aljanso atsaką. Aišku, dėl to šios šalys netampa apginamos (tokiomis jų nepadarytų netgi nauja Maginot linija). Visgi šie veiksmai mažina netikėtos Rusijos atakos ir būtinybės susitaikyti su įvykusiu faktu pavojų.
Kaip bebūtų, bendras rezultatas vis tiek nuviliantis, ypač žinant įžūlius ir tebevykdomus Rusijos išpuolius prieš Amerikos institucijas bei politinius procesus. Ši veikla toli peržengia įprastą šnipinėjimą: tai skandalingos pastangos iškreipti prezidento rinkimų rezultatus. Svarbu ne vien atgrasūs Kremliaus bičiuliai Trumpo stovykloje. Kompiuterinių įsilaužimų ir nutekinimų kampanija siekiama sumažinti Hillary Clinton galimybes, taip pat pakirsti visuomenės pasitikėjimą visa politine sistema.
Svarbiausias užsienio politikos tikslas – užtikrinti, kad tavo šalis liktų saugi. Atrodo, kad šio tikslo Obamos administracijai nepavyko pasiekti.
Niūriausia interpretacija – kad mes artėjame prie Pax Americana, Amerikos taikos, galo (aišku, ukrainiečiai ir kiti gali sakyti, kad ši taika baigėsi jau prieš kurį laiką). Po šešis dešimtmečius trukusios neginčijamos lyderystės laisvajame pasaulyje Jungtinės Valstijos atrodo vis labiau vengiančios daryti lemiamą įtaką, kad būtų apginti Amerikos arba jos sąjungininkų interesai. Na, o siųsti tokią žinią yra ypač pavojinga.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
