REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
61
Zigmantai Šarkos  (nuotr. asm. archyvo)

„Ar aš? Koks dar iš manęs ten žirgų užkalbėtojas... – kukliai šyptelėjo vienas garsiausių Lietuvos konkūro meistrų Zigmantas Šarka, kuriam, atrodo, tas pats kuklumas niekada neleistų prabilti apie skambias svajones.

61

„Ar aš? Koks dar iš manęs ten žirgų užkalbėtojas... – kukliai šyptelėjo vienas garsiausių Lietuvos konkūro meistrų Zigmantas Šarka, kuriam, atrodo, tas pats kuklumas niekada neleistų prabilti apie skambias svajones.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Moka tėvas, tikrai moka...“, - pusbalsiu, tarsi sau, ištartus žodžius mirktelėjimu man palydėjo greta tėvo sėdėjęs Zigmantas Šarka jaunesnysis.

REKLAMA

„Tiesiog žmonės nesupranta, kad žirgus reikia pažinti ir skirti jiems labai daug savo laiko“, - dar kartą šyptelėjo Šarka vyresnysis, kuris joti sportiniais žirgais pradėjo prieš daugiau negu keturiasdešimt metų.

Tarybų sąjungos sporto žurnalistai 1983-aisiais negalėjo nuslėpti savo nuostabos, kai VIII-oje SSRS tautų spartakiados komandinėse varžybose triumfavo patys jauniausi talentai: lietuviai Edmundas Klimovas, Vincas Civinskas, Z. Šarka ir Rimantas Babrauskas. Surinkę 44-is baudos taškus jie aplenkė Maskvos konkūro talentus.

REKLAMA
REKLAMA

Toje pačioje spartakiadoje Z. Šarka du kartus įvykdė tarptautinės klasės sporto meistro normatyvą ir trasoje surinkęs vos 4 baudos taškus tapo individualių varžybų nugalėtoju. Tada jam buvo 25-eri. Pirmą kartą Z. Šarka žirgyne apsilankė būdamas trylikos, jį treniruoti pradėjo treneris Viktoras Mažeika. Studijos privertė vaikiną iš Klaipėdos rajono persikelti į Kauną, kur tęsė treniruotes olimpinio rezervo mokykloje.

Lietuvos konkūro talento pergalės spartakiadoje daugeliui pasirodė atsitiktinės, tačiau jau kitais metais lietuvis įrodė, kad skeptikai klydo. Sovietų sąjungos čempionate Z. Šarka iškovojo garbingą bronzos medalį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Tuo metu mes gyvenome Marvelėje, sporto mokykloje. Su žmona neturėjome, kur gyventi. Zigmas užaugo pas močiutę. Vėliau grįžome į Kauną ir abu vaikus atsivesdavau į arklides, - paklaustas, ar pamena, kada pirmą kartą sūnų pasodino ant žirgo pasakojo Z. Šarka vyresnysis.

- Jūsų vaikai užaugo su žirgais?

Z. Šarka vyresnysis (toliau V.): Pamenu, kad vyresnioji dukra greitai priprato prie žirgų. Buvo toks margas arkliukas Liepa – pasodinau dukrą ant jo, anas pasipurtė, dukra nukrito, arkliukas įkando į koją... O Zigmas nelabai norėdavo, bet būdamas penkių jau sėdėjo ant žirgo.

REKLAMA

Z. Šarka jaunesnysis (toliau J.): Pamenu, kad pasodindavo tėvas mane ir žingsniuodavome, bet buvo daug ašarų ir bliovimo. Nuolat rėkdavau „Paleisk, nenoriu“. Jodavome su žirgais pabraidyti į Nemuną... Kartu jodavo nemažai raitelių, bet man pasitaikė nelabai ramus žirgas. Pergyvenau tada labai. Man užtrukdavo, kol susitvarkydavau su savo baimėmis. Tačiau nesiginčysiu – vyresnei sesei tikrai žirgai patiko labiau. Aš tikrai buvau bailesnis.

V.: Dar nepamirškime, kad gyvenome tuo laikotarpiu, kai atsirasdavo ir taip, ką veikti vaikams: „Sega“ ir visi kiti žaidimai jiems rūpėjo kur kas labiau.

REKLAMA

J.: Tiesa, jie buvo mane atitraukę nuo įprasto pasaulio. Visada buvau savotiškas vaikas. Mėgau piešti. Šioje srityje man tikrai neblogai sekėsi. Tačiau dešimties jau mokėjau visus jojimo elementus – tėtis buvo visko išmokinęs. Bet neleisdavau viso savo laiko arklidėse. Kad jojimas man patinka, pirmą kartą supratau, kai gyvenome Norvegijoje, kur tėtis dirbo. Tada atsirado pirmosios mintys „Gal kažkas ir bus, gal reikėtų pabandyti“. Netgi atsirado sapnai, kuriuose jojau.

- Šarkos pavardė neįpareigodavo?

- V.: Kai vaikai augo, aš jiems visada sakydavau, kad visi esame žmonės. Niekada jų nespausdavau. Visada sakiau, kad kiekvienas turi mąstyti pats. Gal už tai susilauksiu dabar kritikos...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- J.: Mano manymu, tai yra teisingas požiūris...

- V.: Manęs nuolat klausdavo, kodėl vaikai nejoja. Atsakydavau labai paprastai – jei norės, jos. Mūsų gyvenimas yra neįprastas – pusiau čigoniškas. Juk savaitgaliais – varžybos, nuolat esi užimtas. Niekada negali sakyti „O, nuvažiuosim prie ežero su šeima“. Dirbdamas visada esi judesy, tarp žmonių, todėl neretai norisi pabūti vienam namuose, nieko negirdėti... Juolab, dirbame su gyvais sutvėrimais, privalome juos suprasti. Mūsų darbe reikia ištvermės ir užsispyrimo.

- J.: Todėl tėtis ne visada turėjo laiko užsiimti su mumis. Daugiau laiko jis leisdavo kitur, jis nuolat būdavo išvykęs. Iš kitų trenerių jaučiau kažkokį pavydą. Jie į mus žiūrėdavo atsainiai. Atvažiuodavę su sese Irma pajodavome... Ir niekas mums nieko nepadėdavo, suprask, Šarkos patys viską žino. O buvo momentas – norėjau joti, esu mažiukas, o žirgelis aukštas. Nesugebėjau kamanų uždėti. Bėda. O pats baiminausi paprašyti kažkieno pagalbos. O aplink žmonės vaikšto, bet moja ranka... Tokių situacijų būdavo.

REKLAMA

V.: Bet galbūt tau ir pačiam trūko didelio užsidegimo dirbti...

J.: Suprantu, jeigu tėtis būtų buvęs šalia, gal viskas būtų buvę kitaip. Aš tiesiog nesuprasdavau treniruočių ciklo. Pajodavau, pasikratydavau, per kokią nors kliūtį peršokdavau. O pas tėtį visada žirgai būdavo su charakteriu. Dėl to irgi jausdavau įtampą...

- Nuolat trūko tėčio?

J.: Be abejo.

V.: Tačiau čia yra dar viena problema. Nėra šalyje sistemos, kuri sugebėtų paruošti jojimo instruktorius. Ką turi daryti instruktorius žmogui atėjus jodinėti? Suteikti jam gerą jausmą. O šiais laikais visi galvoja paprastai – kiek aš galiu paimti pinigų iš to žmogaus. Be to, reikia turėti žirgų, kurie nepridarys bėdos pradedančiajam. Nepamirškime, kad žirgelius – kaip automobilius – reikia kartais į servisą varyti. Kartais nėra „gazo“, kartais stabdžiai neveikia, vairas nesisuka. Trūksta bendrinės sistemos, kuri išmokytų žiūrėti į žirgą, kaip į gyvą padarą. Galime jį lyginti su automobiliu, bet tas pats juk galioja ir kalbant apie žmones. Neveltui yra sakoma „kai „įsigazuoja“ – tai varo be stabdžių“. Tai galioja ir žirgams. Jų įgūdžius reikia lavinti, jais reikia rūpintis.

REKLAMA

J.: Tais laikais niekas nežaisdavo su pradedančiaisiais: pabandei – nesigavo, eik namo. Ir ramu. O gal tu esi jautresnis, gal tau reikia daugiau laiko? Man to reikėjo, būtent tada, kai tėčio nebuvo šalia, man reikėjo laiko ir aplinkinių elementaraus suvokimo, kad esu kiek kitoks. Niekam nebuvo įdomu, ar tu suprantu, ar teisingai padariau. Tiesiog pasakydavo, kur eiti. O ką ten daryti? Stovėdavau ir skėsčiodavau rankomis. Pamenu, buvo kumelė Ona... Nepažinojau to arkliuko. Tekdavo kristi nuo jos. Tačiau visada supykdavau nukritęs ir norėdavau vėl užlipti, todėl jausmas, kad galiu būti šiame sporte kartais aplankydavo (juokiasi). Nebuvo nė karto, kad nukritęs numodavau ranka ir nenorėdavau lipti vėl. Žinau, kad jeigu tėtis būtų buvęs šalia, viskas būtų vykęs kur kas kitaip, įdirbis būtų buvęs kitoks. Mūsų sporte labai daug reiškia metai, praleisti prie žirgų – kuo ilgiau su jais būni, tuo greičiau juos perpranti. Aš praleidau visas – jaunučių, jaunių – kategorijas. Nesukaupiau patirties, kurią galėjau turėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V.: Kai pats pradėjau joti, buvo toks žmogus Antanas Priekulėje, kuris nuolat prižiūrėdavo, kad nepavargtumei, tiesiai šviesiai pasakydavo „Užteks“. O būdavo tokių atvejų, kai žmonės ant žirgelių kratosi, kol patys nukrenta nuo jų, nes neturi jėgų. Tačiau žmones Antanas labai greitai atsifiltruodavo – jei turėdavai užsispyrimo ir degdavai noru dirbti, jis su tavimi dirbdavo. Žinote, kartais žmogus turi mažiau talento, tačiau per savo užsispyrimą jis gali daug pasiekti. Turintys gyslelę neretai būna tie, kurie nelabai nori dirbti. Sovietmečiu viskas buvo kietai: kas išliko, tas išliko. Šiais laikais? Iki aštuoniolikos metų viskas būna geriai, o kai reikia viską pradėti daryti profesionaliau, viskas baigiasi. Pažiūrėkime, tarkime, panelytėms – tai mokslai, tai draugystės.

REKLAMA

- Ar čia nėra bėdos, kad į žirgų sportą daugelis žiūri kaip į hobį, pramogą?

V.: Tai yra prestižinė, nepigi sporto šaka. Tačiau manau, kad tikrai į tai galima žvelgti kaip į laisvalaikio praleidimo būdą. Tai yra atitraukimas nuo gatvės. Ir sveikatai tai yra gerai. Tačiau, pasikartosiu, privalome visą „servisą“ kelti į kur kas aukštesnį lygį. Jeigu dirbame su žmonėmis, kurie nori tiesiog praleisti laiką, mums reikia ramių žirgelių, jei dirbame su žmonėmis, kurie turi sportinių ambicijų – mums reikia visai ko kito. Nepamirškime, kad jeigu žirgelis nupurtė jojiką, turime galvoti apie abu. Tai yra trauma ir žirgui, nes atėjus laikui, jis bandys nusipurtyti ir kito raitelio. Tai yra normalu. Žirgelis nesupranta, kodėl jis turi nešioti kažką besitabaluojantį ant savo nugaros. Tačiau viskas atsiremia į finansus.

REKLAMA

J.: Mes neturime tinkamų jodinėjimo mokyklų. Taip, privatus sektorius yra išsivystęs...

V.: Mane žavi Skandinavijos modelis, pagal kurį žirgų sporto mokyklas remia valstybė. Teko darbuotis Danijoje, Norvegijoje – ten taip yra. Todėl sporto šaka gali džiaugtis masiškumu. Yra mokyklų, kuriose joja žmonės, turintys negalią. Žirgai yra specialiai atrinkinėjami. Tai reiškia, kad dirba specialistas, kuris gali tinkamai atrinkti žirgus. Taip pat jie supranta, kad žirgas gali suteikti labai daug gerų emocijų. Užsienyje yra puikiai suvokiama, kas yra bendravimas su gyvu padaru. O mes neturime tiek išvystytos sistemos.

REKLAMA
REKLAMA

- Zigmai, apie jus esu girdėjęs, kad esate žirgų užkalbėtojas?

V.: Stengiuosi tiesiog visada suvokti, kas, kaip ir kodėl gavosi. Gal šitos kalbos apie mane yra kiek perdėtos. Sovietmečiu, kai tekdavo važiuoti į žirgynus, viskas būdavo paprasta: treneriai eidavo kalbėtis su valdžia – viskas normalu, tačiau iš pradžių eidavome kalbėtis su žmonėmis, kurie matė, kaip žirgai augo. Norėdavome sužinoti viską apie žirgą: privalai sužinoti, kokia buvo pradžia, kaip žirgelis augo, koks yra jo charakteris. Tada yra paprasčiau nenusigrybauti. Sužinoję jo istoriją, mes galime suprasti, ką jis gali daryti, kaip su juo galima bendrauti. Žirgelis – kaip žmogus. Tarkime, jis gali bijoti uždaros patalpos.

J.: Tėtis žino, kas yra prisitaikymas prie žirgo. Jis negaili laiko žirgo pažinimui, todėl jis sugeba užmegzti su žirgu kontaktą, kuris kitiems gali pasirodyti neįmanomas. Kai pabandai prisitaikyti prie žirgo, lengviau būna tiek raiteliui, tiek pačiam žirgui, kuriam nereikia piršti savo nuomonės.

V.: Ją privalai turėti, tačiau, jeigu nori tarpusavio supratimo, jeigu nori, kad gautųsi darnus duetas, privalai kartu su juo eiti. Labai dažnai žmonės ateina į žirgyną su nuomone, kad jis turi kontroliuoti žirgą... Tai yra neteisingas požiūris, nes žirgas – kaip žmogus, reikia suprasti, kad kiekvienas jų turi skirtingą raumenų konstituciją, psichologiją, čia yra svarbi veislė ir žirgo kilmė. Yra labai daug faktorių, kurie nulemia būsimą dueto sėkmę. Žirgų sporte yra du variantai: arba „victory“ ar trijų pirštų kombinacija „špyga“. Jeigu darysi su žirgu viską kartu – būsi pirmas, pasieksi pergalę. Jei manysi, kad nėra laiko žirgo pažinimui – „špyga“. Viskas slypi paprastume. Juk ir „baliniuose“ šokiose viskas priklauoso nuo abiejų partnerių: jeigu jie yra kartu, viskas pavyksta. Technika? Tai yra jau visiškas kitas darbas. Mokėti valdyti žirgą yra prestižas, todėl manau, kad neveltui herbe yra žirgelis. Norint gerai sėdėti ant žirgelio, reikia nemažai prakaito išlieti.

REKLAMA

- Stebite vienas kitą varžybose? Kokios užplūsta emocijos?

V.: Kartais mane piktumas ima. Kai kurių klaidų Zigmas jau turėtų nedaryti... Būna, kad aš ir pats „grybą įpjaunu“, bet kitam klaidų neatleidžiu (šypsosi).

J.: Žinoma, kad už tėtį sergu labiausiai, nuolat linkiu sėkmės, kumščius laikau. Emocijų tikrai būna daugiau negu stebint kitus. Žinoma, ir pyktis labiau ima, kai jis klysta. Abu suprantame, kad mūsų patirtys yra labai skirtingos, tačiau abu dirbame: aš juodu prakaitu dėka tėčio keliu savo lygį. Abu stengiamės išlaikyti kartelę ganėtinai aukštai. Be to, dabar turime puikų partnerį – žirgą! Stengiamės suteikti jam tokias sąlygas, kurios leistų kartu su mumis siekti rezultatų.

- Jojime yra amžiaus ribos?

V.: Ne (šypsosi). Šiame sporte būni, kol jauti, kad gali. Esu matęs žmonių, kurie startuoja varžybose perkopę 75-ių metų ribą. Nuo 25-erių sportininkai gali pradėti stabilesnius rezultatus, trisdešimtmetis – branda, kai žmogus būna stipresnis morališkai, turi patirties. O vėliau? Tada pradeda „žaisti“ pinigai. Ten žaidžia didžiuliai pinigai, tikri „kovotojai“ žirgai startuoja tik aukščiausiame lygyje, jie yra saugomi ir puoselėjami. Žinote, čia kaip su Saboniu. Jis yra vienas. Su žirgais lygiai tas pats: yra gal panašių, bet tai nėra Sabonis.

REKLAMA

J.: Dar labai svarbus laikas, kada priimi žirgą ir kada jis suvokia, ką jis turės daryti. Pati svarbiausia yra pradžia. Štai dabar turime žirgelį Egėją, kuris penkis metus nieko neveikė, buvo stiprus, bet aš patikėjau, kad tai yra žirgas, su kuriuo galiu pasiekti gerų rezultatų. Tai aikštinga kumelaitė, teko mums ir pasipykti, tačiau aš visada ja tikėjau. Jos pradžia buvo gera, žmonės negalėjo jos išlaikyti, mes ją pamatėme...

- Kaip pykstasi žirgas su žmogumi?

V.: Žinote, čia irgi psichologija. Jei žirgelio paklausi „Ar tau skauda?“, nieko jis neatsakys...

J.: Pirmoji taisyklė: pasižiūrėk, kokios nuotaikos pats ateini pas žirgą. Į žirgyną gali ateiti prastos nuotaikos, tačiau nerodyk tos nuotaikos žirgui.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų