Jis priduria, jog vietos gyventojai noriai lankosi kultūriniuose renginiuose ir didžiuojasi, kad jų kaime lankosi žinomi atlikėjai: „Permainas kuria lyderiai, o ne minios. Džiugu, kad tiek daug atsiranda miestų, miestelių, švenčiančių be alkoholio, iškelta blaivybės vėliava yra gyva ir vis plačiau nešama per visą Lietuvą. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės paprastam kaimo gyventojui dovanoja kultūros renginius ir skatina ne tik kultūros kokybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę“.
Teigiate, kad jus žavi kaimas. Kodėl?
Gimiau ir augau Tauragės miesto pašonėje Jovarų rajone. Gyvenau gamtos ir gimtų namų apsuptyje. Tikruoju vaikystės kaimu vadinu Norkaičius, kur dabar gyvena mano tėveliai. Pastatai jau nauji, tačiau mane vis dar lydi malonūs vaikystės prisiminimai atostogaujant pas senelius.
Studijų metus praleidau Kaune, džiaugiuosi, kad tai nesitęsė ilgai. Gyvendamas daugiabutyje turėjau kaimynus iš visų pusių, jausdavau tuos žmones, nejauku buvo girdėti, kaip koks kaimynas vaikus auklėja, turėjau save varžyti, negalėjau groti pianinu, kada noriu. Tad liko tik vienas apsisprendimas – gyventi kaime.
Džiaugiuosi, kad sutikau nuostabią žmoną Sigutę, kartu nusprendėme kraustytis gyventi į kaimą. Kaip Sigutė sako, gyvename gamtoje, o ne kaime. Nesu iš tų meno žmonių, kurie labiau vertina bohemą ar vakarus, leidžiamus su draugais, nei buvimą kartu su šeima gamtoje. Esu vienas tų kūrėjų, mėgstančių vienatvę.
Gyvenimas gamtos apsuptyje, kaime priverčia prisiliesti prie tikrųjų vertybių?
Miesto žmonės bijo kaimo dėl jo kuriamo klaidingo, negatyvaus įvaizdžio, kad visi ten prasigėrę ir gyvena tik iš pašalpų. Žodis „kaimas“ man kuria tik geras emocijas. Prisimenu, atvykus man su žmona gyventi į kaimą sugalvojau sekmadienį išsitraukti žoliapjovę. Miesto žmogui tai nesudaro jokių problemų, o kaimo žmonės gyvena vadovaudamiesi kitomis vertybėmis. Eina vienas kaimynas pro šalį, žiūri, kitas...tol, kol viena moteris praeidama man sako: šventadarbis... Šią pamoką išmokau, kaime gyvendamas turi paklusti kitoms „taisyklėms“. Niekur kitur nepajusi tokio bendruomeniškumo kaip kaime.
Gyvendami daugiabutyje dažnai net nepažįstame kaimynų, o ką jau kalbėti apie jų vardus, pavardes... Taip nutinka todėl, kad mes stengiamės susikurti savo erdvę, į kurią nieko nesinori įsileisti... Kaime pažįsti net kaimyną, kuris gyvena už 100 metrų. Gyvendamas čia pradedi pažinti žmogų.
Jei nutinka taip, kad atsiranda kaime vargingiau gyvenančių, tokia žinia greitai pasklinda, ir visas kaimas prisiima atsakomybę vieni už kitus, skuba padėti. Linkėčiau kiekvienam miestiečiui atvažiuoti į kaimą bent kokiam mėnesiui pagyventi, pajusti bendruomenės gyvenimą. Noriu pasidalinti savo tėvų pavyzdžiu. Būna ir taip, kad aš negaliu jų aplankyti, nes jie renkasi kartu su bendruomene ir kepa kugelį, ar renkasi prieš šv. Kūčias ir kepa kūčiukus.
Kartais atrestauruotuose ar net naujai pastatytuose puikiuose kultūros namuose nevyksta kultūrinis gyvenimas. Viskas priklauso nuo žmonių. Vyresni kaimo gyventojai klysta, manydami, kad atvykęs jaunas žmogus sukurs kultūrinį gyvenimą, suburs bendruomenę bendrai veiklai. Jauni žmonės yra labai užimti, dažnai tik pradeda kurti savo gyvenimą, tad labai norisi palinkėti visiems miestelių, kaimų brandžiosios kartos gyventojams nedėti vilčių, kad jaunimas sukurs bendruomeniškumą, jie būtinai prisijungs, padės, tačiau reikia pripažinti – jie negalės skirti tiek daug laiko.
Kokią vietą muzika užima Jūsų gyvenime?
Muzika man – mėgstamas darbas, susidedantis iš labai daug segmentų, o svarbiausias jų – žmogus, kuris manęs klauso. Aš labiau myliu žmones, o ne pačią muziką, jei likčiau tik aš ir muzika, manau, mesčiau šį darbą.
Muzika man pati puikiausia priemonė susitikti žmones, labiausiai mėgstu koncertus kamerinėje aplinkoje, kai galiu bendrauti, dovanoti emocijas, kartu liūdėti ir džiaugtis kartu su kiekvienu atėjusiu išgirsti muzikos. Nemėgstu teatro, nors labai daug koncertuoju miuzikluose, operetėse. Teatras turi vieną blogybę – kai įsijungia prožektoriai, šviečiantys tiesiai į atlikėjo akis, nieko negalima matyti, net žmonių, sėdinčių pirmoje eilėje, – to aš labai nemėgstu. Tikrąją meilę muzikai jaučiu tada, kai koncertuodamas sulaukiu emocijos iš klausytojo.
Tenka daug koncertuoti mieste ir kaime. Miesto žmogus dažniausiai ateina klausytis koncerto užsidėjęs kaukę – viską suprantančio ir žinančio, o tu, mielas artiste, linksmink mane. Kaime žmogus, nors ir 15-ą kartą lankydamasis koncerte, dažniausiai yra atviras, ne kartą kaime mačiau verkiantį, linksmą, susikaupusį ar kartu iš širdies dainuojantį.
Iš Jūsų, kaip muziko darbų, koncertų galima spręsti, kad Jūsų didysis uždavinys – skleisti meilę klasikinei muzikai kuo plačiau Lietuvos miestų ir miestelių žmonėms. Jūsų dėka ši muzika tampa miela, puikiai suprantama ir sava net ir populiariosios muzikos gerbėjams. Kaip Jums tai pavyksta?
Yra atlikėjų, kurie koncertuoja, tačiau neturi galimybių tai daryti dažnai. Reikia pripažinti, kad televizija padėjo man suteikdama galimybę koncertuoti daugiau, koncertuoju visoje Lietuvoje labai daug.
Yra muzikantai ir vokalistai. Niekada vokalistas neišmoks būti geru muzikantu atlikdamas muziką tik klasėje, jis gali tik išmokti gražiai, taisyklingai atlikti kūrinius, tačiau negali padovanoti emocijos, nors muzikaliai, puikiai viską atlieka. Tikrasis muzikantas atliekamus kūrinius pateikia savaip: pagal save, savo jausmus, pagal tai, kaip reaguoja klausytojas. Tik koncertuodamas supranti, kas patinka klausytojui. Klysta tie atlikėjai, kurie skirsto žiūrovus, auditorijas. Visos auditorijos yra atviros tikram jausmui. Muzikantui būtina dovanoti nuoširdumą, atvirą jausmą, pasitelkti vaidybos elementus atliekant kūrinius. Negalima bijoti žmonių, jei ką darai, reikia daryti drąsiai ir užtikrintai, šie įgūdžiai atsiranda tik per ilgą patirtį.
2015 m. Naisių vasaros blaiviame festivalyje kartu su scenos kolege Ona Kolobovaite ir Panevėžio muzikinio teatro simfoniniu orkestru dovanojote įspūdingą koncertą klausytojų ausims ir širdims. Ar svarbu, kokie klausytojai susirenka klausyti muzikos? Kodėl?
Blaivus klausytojas yra protingas, atviras emocijai, toks žmogus, šalia kurio būti ir „eiti į kontaktą“ yra įdomu. Neblaivaus klausytojo jokios emocijos nepaliečia, jam nėra svarbu ir tavo atliekama muzika. Tik pamačius tokią auditoriją, artistą apima nemalonūs jausmai, baimė. Dar neprasidėjus koncertui, jis netenka žavesio. Labai apmaudu, tačiau yra tekę tai patirti. Po tokio koncerto būna sunku atsigauti net keletą dienų. Liūdniausia, kad tokių renginių organizatoriai ir klausytojai tave kviečia ir priima ne kaip menininką, o kaip samdinį. Dažnai renginiuose lankausi ir kaip klausytojas. Kartu su šeima renkamės ir važiuojame į tuos renginius, kurie yra blaivūs, kuriuose žmonės džiaugiasi vieni kitais.
Jau eina į pabaigą piliečių iniciatyvos „Už blaivią“ parašų rinkimas, kad būtų ženkliai sugriežtintas alkoholio kontrolės įstatymas, kuris bus pateiktas Seimui. Žmonės gausiai pasirašė tiek miestuose, tiek kaimuose. Gal jau, pavaikščioję prasigėrimo dugnu, pradedame kilti?
Visuomenė klysta manydama, jog blaivybė miesto žmogui yra neaktualus klausimas, dažniausiai manoma, jog tai išskirtinai didžiausia kaimo problema. Pats neseniai atsikrausčiau iš miesto gyventi į kaimą ir pastebėjau, jog mieste gatvėse su neblaiviais žmonėmis, kurių gyvenimus alkoholis ypač buvo palietęs, susitikdavau netgi dažniau nei kaime. Bendraujant su vietine kaimo bendruomenę pastebėjau, jog žmonės čia jau suprato, jog alkoholis griauna ne tik girtaujančio žmogaus šeimos bet ir kaimyninių gyventojų gyvenimus, tad visuotinai įvairiais būdais stengiasi įveikti šią problemą. Įvairiuose kaimuose labai lengvai prigyja įvairios blaivios šventės, šias idėjas labai palaiko vietiniai žmonės. Juk svarbiausia, kad pirmiausia pripažintumėm problemą, tada lengviau ją ir išspręs. Kaip priešpriešą tobulėjančiam kaimui galima pastatyti įvairius mūsų miestus, kurie kratosi šios bėdos ir vis nuolaidžiaudami prekybininkams nesugeba alkoholio išguiti iš miestiečių švenčių (kaip sakė M. K. Čiurlionis "tie pinigai, prakeiti pinigai..."). Norėtųsi pakvieti ir paraginti miestiečius liautis kaltinti kaimus prasigėrimu,o apsižvalgyti aplink ir pradėti šią problemą spręsti pas save. Mieste tai padaryti bus daug sunkiau, juk ten šalia esantis žmogus daug svetimesnis nei mažoje gyvenvietėje, todėl ir jam padėti sunkiau.
Ramūno Karbauskio inicijuojama revoliucija Lietuvos kultūroje prieš penkerius metus galėjo daugeliui kelti juoką, nesupratimą, tačiau dabar drąsiai galiu pasakyti: jis yra lyderis, paskui kurį seka minios. Permainas kuria lyderiai, o ne minios. Džiugu, kad tiek daug atsiranda miestų, miestelių, švenčiančių be alkoholio, iškelta blaivybės vėliava yra gyva ir vis plačiau nešama per visą Lietuvą. Mažosios Lietuvos kultūros sostinės paprastam kaimo gyventojui dovanoja kultūros renginius ir skatina ne tik kultūros kokybę, bet kelia kiekvieno gyventojo vertę.
2016-ieji metų mažųjų kultūros sostinių renginiai jau įsibėgėjo, tenka aktyviai prisidėti prie kultūros sostinių veiklų. Matau ir jaučiu, kokią svarbą ir reikšmę toks titulas, pripažinimas turi paprastam kaimo žmogui. Į mažus miestelius, galbūt daugeliui net negirdėtus iki šiol, atvyksta garsiausi šalies kultūros atstovai, kūrėjai. Vietos gyventojai noriai lankosi kultūriniuose renginiuose ir didžiuojasi, kad jų kaime lankosi žinomi atlikėjai.
Visus kviečiu būtinai apsilankyti Pagramantyje ir visose mažosiose Lietuvos kultūros sostinėse, kurių šiais metais yra dešimt. Pasimokykite, kaip šios bendruomenės sutinka šventes – blaiviai, su ištiesta ranka kaimynui, su dideliu bendrystės jausmu, tuo užkrėsdami kiekvieną apsilankiusį. Neliksite ir nepavaišinti, nes tik taip svečius sutinka kaimo žmonės.
