Visgi šiuose pasisakymuose tiesos yra. Štai vien puodelis Latte kavos degalinėje kainuoja 12 tūkstančių, o 95 markės benzinas – 11,9 tūkstančių Baltarusijos rublių.
Be to, ir tvarka pačioje degalinėje mums neįprasta – atvažiuoji ir iš pradžių sumoki pinigus, o tik tada gali pradėti piltis degalus.
Su kavos aparatu taip pat įdomu – šalia jo yra dangtelių, bet nėra pačių puodelių, o pasirodo čia taip pat iš pradžių reikia susimokėti, o jau paskui darbuotoja paduoda popierinį puodelį ir 2 cukraus (daugiau negalima tikriausiai, o gal gyventojus saugo nuo cukraus – Baltarusijoje nieko negali žinoti), tada eini prie kavos aparato ir jau savarankiškai suspaudai mygtukus. Įprastai į vidutinį puodelį kavos susipilu tuos 5 mažus cukraus maišelius, tai čia mane jie nuliūdino.
Keistai dirba ir baltarusių muitinė – ten, regis, niekas niekur neskuba, lengvu žingsniu vaikštinėja po teritoriją, žodžiu, neatrodo, kad persidirbtų.
Nors eilėje laukia kokių 30 automobilių, kas irgi neatrodo labai daug, bet stovėdami kažkur per vidurį – Baltarusijos sieną kirtome tik po 4 valandų. Beje, ten pat stovėję lietuviai, kurie į Baltarusiją važinėja kiekvieną savaitgalį, pasakojo, kad tvarka baltarusių muitinėje keičiasi taip greitai, kad jie nespėja susigaudyti.
Be to, tų pačių žmonių, kurie Baltarusijos sieną kerta dešimtimis kartų per metus, pasus kiekvieną kartą skenuoja iš naujo. Kokiu tikslu tą daryti? Niekas negalėjo paaiškinti. Matyt, susikurti kažkokią duomenų bazę pernelyg sudėtinga.
O štai atsakymas į klausimą, kodėl baltarusiai viską dažniausiai dažo žydra spalva,– labai paprastas, nes šios spalvos dažai pigiausi.
