Šią knygelę išleido konkurso, kurį rengė TV3 televizija kartu su ne pelno organizacija „Reach for Change“, „Talentas keisti“ finalininkė Eglė Jokužytė. Pasakų knyga ypatinga tuo, kad joje ir tekstas, ir iliustracijos yra atspausdinti tiek reginčiųjų, tiek Brailio raštu. Tai vos antroji tokia knyga mūsų šalyje, kuri bus pasiekiama visiems. Nors tiražas nebus labai didelis, tačiau į knygynus tikrai pateks.
Kaip gimė idėja išleisti knygelę, skirtą ir regintiems, ir regėjimo negalią turintiems vaikams?
Iš tiesų, tai jau antroji tokia mano knygelė, buvau išleidusi ir „Eglę žalčių karalienę“. Kodėl aš tai darau? Neregintys vaikai tiesiog neturi, ką skaityti. Knygų jiems skiriama labai mažai. Tokie vaikai neturi galimybės, užėję į knygyną ar biblioteką, išsirinkti sau patinkančios knygos. Yra tam tikrų specializuotų bibliotekų, tačiau tokių leidinių – vienetai.
Pagalvojau, kad nebūtinai šie leidiniai turi būti skirti tik neregintiems vaikams. Nusprendžiau leisti knygeles neskirstydama ar ji skirta reginčiam, ar regėjimo negalią turinčiam vaikui. Tai – knyga, skirta skaitymui pojūčiais: tiek rega, tiek lytėjimu, tiek ir klausa. Čia pritaikytos neregiams skirtos iliustracijos. Žinoma, leisti tokias knygas gana brangu, nes paklausa nėra didelė.
Teko pastebėti, jog žmonėms, kurie vaikystėje net nelietė Brailio raštu rašytos knygelės, yra labai sudėtinga orientuotis aplinkoje. Ne tik aplinkoje, jiems ir vaikščioti vieniems sunku. Tokie žmonės visuomet tikisi palydos. O štai tie, kurie mokėsi – kur kas savarankiškesni. Tai yra būtent dėl to, kad vaikai tam tikrame amžiuje kur kas mažiau lavina lytėjimo pojūčius. O ši knygelė yra unikali tuo, kad iliustracijas jausti skaitydami gali ir regintys, ir regėjimo sutrikimų turintys vaikai. Reginčiam irgi yra labai įdomu, nes jis skaitydamas lavina ne tik regą, bet taip pat liečia ir jaučia vaizdus. O štai neregiai turi galimybę turėti tokią pačią knygą, kokią turi ir regintys.
Kaip kilo įkvėpimas? Kur jums pačiai teko susidurti su negalią turinčiais vaikais?
Daug metų dirbau spaudoje ir man teko išleisti labai daug gražių leidinių: katalogų, atvirukų, kalendorių ir t.t. Man visuomet buvo labai keista – kodėl šie leidiniai yra skirti tik akimis matyti? Taikydama inovatyvią spaudos technologiją, sumaniau išleisti leidinį, kuris būtų „matomas ir rankomis“.
Išleidusi, ėmiausi socialinio eksperimento. Man buvo labai įdomu, ar neregiai vaikai moka, pavyzdžiui, piešti. O, pasirodo, jie ne tik piešti, bet ir siūti, ir lipdyti moka. Jie – lygiai tokie patys kaip ir mes. Tuomet sumaniau surengti vaikų piešinių konkursą: 13-kos dalyvių piešiniai pateko į kalendorių, kurį išleidau ir reginčiųjų, ir Brailio raštu.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Šiuo metu irgi rengiu konkursą, kuriame gali dalyvauti visi vaikai iš Lietuvos – tiek regintys, tiek neregiai. Jie rašo pasakojimus tema „Kaip aš matau pasaulį užmerktomis akimis“.
Pristatydama naują knygutę „Sparnuotosios raidės“ atlikote eksprerimentą. Kokiu tikslu?
Prieš išleidžiant knygą, ją būtina testuoti. O publikai pristatant tokio pobūdžio leidinį – šis procesas padvigubėja. Reikia su daug kuo konsultuotis. Pavyzdžiui, kuomet rengiu iškiliąsias iliustracijas, kreipiuosi į specialistus, kurie patikrina, ar viskas atlikta teisingai, aiškiai. Todėl, prieš leidžiant didijį šių knygelių tiražą, buvo tiesiog privalu ištestuoti, ar šios iliustracijos bus iš tiesų suprantamos ir neregiui.
Kokie žmonės dalyvavo eksperimente?
Sukviečiau labai skirtingus žmones: 9-erių moksleivį, Universiteto magistratūros studentę, sportininką bei aklųjų sąjungos atstovą Arvydą Juchną. Visiems buvo išdalintos knygos ir mes visi kartu bandėme suvokti, kokie paveiksliukai pavaizduoti iliustracijoje. Smagiausia buvo stebėti geriausią mūsų ekspertą, 9 metų berniuką, kuris išties labai greitai suvokė, kas ten nupiešta ir, matėsi, jog jam šis užsiėmimas suteikė daug džiaugsmo, juoko. Savo pirštais jis matė, pavyzdžiui, kad automobilyje tupi strutis. Visi momentai iš susitikimo buvo labai smagūs ir tai motyvuoja tęsti šią veiklą.
Kaip ekspertai tikina, kiekvienas iš mūsų mato skirtingai, juk tai yra meno kūrinys. Dar sunkiau tai perteikti neregiui. Juk lengviau iliustracijas suvokti tiems, kurie jau yra matę ir turi lakią fantaziją. Neregiai vaikai turi knygas, kurias sudaro tik Brailio raštu rašyti tekstai. Ten visai nėra iliustracijų, todėl jiems tiesiog nuobodu skaityti. Aš manau, kad šis leidinys yra puikus priedas prie mokslų ir veikia tarsi skatinimas pamėgti knygas. Žinodamas, kad jis gali skaityti lygiai tokią pačią knygą kaip regintysis ir dar suprasti brailio raštą, neregys jaučiasi šiek tiek pranašesnis. Tai – dar viena galimybė suteikti vaikams geras emocijas.
O kokie eksperimento rezultatai, ar pavyko?
Tyrime dalyvavęs neregys ekspertas šią knygelę įvertino 8 balais, kadangi, anot jo, dar reikėtų šiek tiek patobulinti Brailio raštą ir atlikti korektūrą. Tačiau, aš visuomet tikiu, kad einant tobulybės link, siekiant geriausių rezultatų, kritika tiesiog būtina.
