REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

 Tos jaukios teatro kėdės, prietema, kvapai ir paslaptingi teatro užkulisiai. Ir tie personažai skausme ir džiaugsme, akistatoje su likimu ir su savimi. Stipri, jaudinanti pabaiga muša gongą – išgyvenome dar vieną gyvenimą. Lyg eteris išgaravęs spektaklio vyksmas trumpam leido pažinti tiesą. Ir kur gi ji mus veda? Tarptautinės teatro dienos proga apie teatro magiją kalbame su trimis nuostabiais Valstybinio Šiaulių dramos teatro žmonėmis – vadovu Antanu Venckumi, jaunaisiais aktoriais Aidu Matučiu ir Inga Jarkova.

 Tos jaukios teatro kėdės, prietema, kvapai ir paslaptingi teatro užkulisiai. Ir tie personažai skausme ir džiaugsme, akistatoje su likimu ir su savimi. Stipri, jaudinanti pabaiga muša gongą – išgyvenome dar vieną gyvenimą. Lyg eteris išgaravęs spektaklio vyksmas trumpam leido pažinti tiesą. Ir kur gi ji mus veda? Tarptautinės teatro dienos proga apie teatro magiją kalbame su trimis nuostabiais Valstybinio Šiaulių dramos teatro žmonėmis – vadovu Antanu Venckumi, jaunaisiais aktoriais Aidu Matučiu ir Inga Jarkova.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

– Kuo gyvas teatras šiandien?

Inga: Na, bent jau pastarosiomis dienomis visos pajėgos sudėtos į teatro dienas. Visi aktoriai Aido Matučio dėka dirba užsidegę ir intensyviai repetuoja.

REKLAMA

Antanas: Teatras gyvas dialoge tarp kuriančių žmonių ir žiūrovų. Jeigu šito kontakto nėra, apie tokį reiškinį, kaip teatras, negalima kalbėti. Tik dialogas, tik refleksija ir tai, ką mes darome scenoje, turi gyvuoti žiūrovo refleksijoje – jausmuose, mintyse, širdyje ir prote. Jeigu to nėra, viskas netenka prasmės. Tada teatro kaip reiškinio nėra. Teatras – ne savo ambicijų arba saviraiškos patenkinimo zona. Sakoma, kad teatras yra tarsi bažnyčia. Žiūrovai sėdi tamsoje, lieka patys su savimi ir su tuo, kas jiems yra transliuojama. Kuo refleksija didesnė, tuo geriau pažįstame save, tuo geriau suvokiame, kodėl pasaulis toks, o ne kitoks.

REKLAMA
REKLAMA

Aidas: Aš galiu tik pritarti vadovui. Aktoriai turi jausti malonumą darydami gera žiūrovams, o žiūrovai turi jaustis maloniai stebėdami aktorius. Nes be tų dalykų negali būti teatro. Praktiškai viskas, kas vyksta teatre, yra dėl žiūrovo. Turi egzistuoti tas principas: viską atiduodamas tu daug ir gauni.

– Tarkime, kad teatro nereikėtų, jeigu žmonės būtų... laimingi.

Antanas: Diskutuoti, kas būtų, jeigu būtų, teatro nereikėtų ar reikėtų, net nereikia. Teatras, kaip ir daugelis dalykų – maistas, tikėjimas, kova ar netgi karas, yra neatsiejami nuo žmogaus savasties ir būsenos. Yra taip, kaip yra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas dalykas, kuris yra paradoksalus. Aš darbą teatre suprantu kaip tarnystę – čia negali būti, kartoju, jokių savo ambicijų patenkinimo. Teatre dirbantis žmogus turi tarnauti idėjai, žiūrovui, partneriui scenoje, konfliktui. Teatro be konflikto ir būti negali.

Mano galva, šita tarnystė yra būtina. Nesuprantu žmonių, dirbančių teatre, kurie nesugeba realiai įvertinti savo galimybių ir ambicijų. Neretai ambicijos viršija galimybes, žmogui nepavyksta atrasti kelio į tobulėjimą. Tai veda prie buitiškumo ir stagnacijos.

Užtat be galo džiaugiuosi, kai jauni žmonės rodo iniciatyvą siekdami kurti, dirbti – jie yra tas variklis, dėl kurio verta tarnauti tam kuriančiam žmogui. Kalbu kone kaip valdininkas. Juk viskas yra susiję, nėra nieko atskiro...

REKLAMA

Šopenhaueris labai gerai pasakė – žmogus, neinantis į teatrą, panašus į tą, kuris rengiasi be veidrodžio. Tai nuostabi frazė. Nes jeigu savo sielos nebematome (kad ir kokia ji bebūtų) ir nedrįstame su ja susidurti akistatoje, tai mūsų vieta ne teatre.

Inga: Jeigu visi žmonės būtų laimingi, tai tada nesuvoktume, kas yra nelaimė ir skausmas. Mes tiesiog nesuvoktume, kas yra ta laimė, ar ne? Vien dėl to nukentėtų mūsų protas ir dvasia – štai tuomet tai jau būtų nelaimė. Tu negali įvertinti laimės be nelaimės.

Jeigu mes būtume visi laimingi, negalėtume mąstyti, klausti, tobulėti. Labai abejoju, ar kas nors norėtų gyventi tokioje stagnacijoje – visam gyvenimui įstrigti laimės būsenoje. Kai turime šiuos vadinamuosius kraštutinumus, mes galime tobulėti ir nenumarinti savo jausmų. O teatras ir yra reikalingas atskleisti, priminti tai, kas susiję su nelaime. Ir per jos išraišką suteikti žmogui laimės jausmą.

REKLAMA

Aidas: Pirmiausia, kai ateini į teatrą, tu vis tiek turi suvokti, kad atėjai dirbti į komandą. Su visais susipažįsti ir automatiškai susergi teatru. Ateidamas čia tu puikiai atpažįsti teatro pastatą, žinai teatro metodus ir principus, jauti šio gyvo organizmo pulsą. Ir kai jaunas žmogus ateina, jis turi „praeiti“ pro visus kolegas, t. y. visus tuos žmones, kurie dirba teatre – scenos darbuotojus, aktorius, aptarnaujantį personalą, kad suprastum, kas gi tas teatras.

O apie tą visuomenės santykį su teatru galima filosofuoti ilgai. Bet čia viskas yra itin pastovu, pasikeičia tiktai mada ir pagarba. Prieš 20 ar 50 metų aktorius vaidino kitaip, tad dabar naujos kartos aktorius jo vaidybos nebesupras. Bet juk ir vyresnioji karta tikėjo teatru – visi iki vieno. O ir jaunas žiūrovas – jis irgi tiki, tuo kas vyksta scenoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vadovas minėjo, žmogus, kuris mokėjo už bilietą į spektaklį, gali susidurti su ne visada maloniais dalykais. O gal ir niekada nebeateis į teatrą, išvydęs nepatogų spektaklį. Bet esmė ta, kad dažniausiai žiūrovas supranta teatro žaidimo taisykles ir mielai nori sužaisti.

Antanas: Prisiminiau poeto Justino Marcinkevičiaus trilogijos „Mažvydas“ citatą, kurioje vienas personažas sako: reikia bijoti teisingų, jeigu jų yra. Matote, abejojantis, svarstantis, lyginantis ir tobulinantis save žmogus yra brangesnis už užsispyrusį, žinantį visas tiesas, dėl to ir aklą. Absoliučios tiesos nėra. Jos negali būti. Mes jos siekiame, velniškai trokštame, visą gyvenimą paaukojame, kad suprastume, kas yra tiesa, ir siekiame aiškių principų, o išeiname vis tiek vieniši. Išeiname kaip ir gimdami – nežinodami, kur ir kodėl einame.

REKLAMA

Aidas minėjo, kad teatre dirba ne tik aktoriai. Teatras yra didžiulė šeimyna. Mums be galo svarbus ir aptarnaujantis kolektyvas – žmonės, kurie padeda režisieriams ir aktoriams sukurti tą stebuklą, bet jie yra nematomi, niekuomet negauna gėlių, dėmesio. Man be galo malonu, kai šie nematomi kolegos sako – aš ne aktorius, bet aš dirbu teatre.

Kaip ir auksą plaunant, visi mes čia vargstame, sugrubusiomis ir sušalusiomis rankomis plauname tą smėlį, kol surandame mažą grynuolį, kurį galime atiduoti žmogui. Tuomet mes galime pasakyti: štai čia yra galimybė suprasti tiesą – personažo, artisto, žmogaus tiesą.

REKLAMA

Bet galima ir visiškai nevargti, o pramogauti visą gyvenimą – yra toks kelias.

Inga: Ir tai nereiškia, kad jis bus neteisingas. Negalima smerkti tokio žmogaus pasirinkimo.

– Geriausia jūsų patirtis ar pamoka teatre...

Aidas: Kai pradėjau studijuoti vaidybą, be abejo, teko mokytis ir režisūros. Bet kai imiesi šio darbo iš esmės, suvoki, kad viskas yra kiek kitaip, nei tu tikėjaisi.

Atsitiko taip, kad teko proga pabūti režisieriumi. Tai su visais susipažinęs, prisijungęs prie teatro šeimos tu supranti, kad be čia esančios šeimos nieko negalėsi padaryti. Ar esi nacionalinio, ar pasaulinio lygio režisierius, tenka suvokti, kad kartais be galo sunku valdyti žmones, kuriuos tu myli. Tu nenori jų įskaudinti ar įžeisti. Juk viskas, ką nori padaryti – tai nukreipti teisingu keliu, aiškiai perduoti savo viziją. Pasakysiu atvirai – tai be galo sunku.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antanas: Inga ir dar keli mūsų žmonės mūsų teatre debiutavo kaip režisieriai. Bet tapo artistais – aš tuo labai džiaugiuosi. Galbūt tai yra jų tam tikras kelio atradimas. Tarp teatralų yra labai populiarus anekdotas: jeigu neįstojai į aktorinį, reikia stoti į režisūrą, o jeigu jau į ją neįstojai, tai stoki į teatrologiją – tada atkeršysi visiems.

Inga: Kalbant apie geriausias patirtis, noriu pasakyti, kad kiekviena diena man dovanoja galimybę išmokti ir patirti kažką naujo. Kai stojau į režisūrą (nes neįstojau į aktorinį), mums katedros vedėja sakė: „Vaikai, ko jūs čia einat? Kol galite, apsisukite ir eikite atgal.“ Buvau aštuoniolikos, vis tiek galvojau – o kodėl gi ne? Juk smagu – „pasivaideni“, meną padarai... Katedros vedėja kaip tik turėtų kalbėti atvirkščiai apeliuodama stoti, studijuoti. Tik dabar suprantu, ką ji norėjo pasakyti. Atgal kelio iš teatro nėra.

REKLAMA

Antanas: Kuo tolyn, tuo gilyn, bet gerąja prasme.

Inga: Negaliu vienareikšmiškai teigti, kad tik gerąja prasme. Bet kuo toliau, tuo labiau tu suvoki: nors išeini iš repeticijos, pastato, teatrą nešiesi visur su savimi. Paprasčiausiai jau bendraudama su savo draugais jaučiu, kad su jais noriu kalbėti apie teatrą. Kartais nė nežinau, ką jiems pasakyti. Labai daug laiko, jau neskaičiuojant darbo valandų, yra praleista teatre. Aktorius ten dirba visą parą. Su savo vaidmeniu tu eini miegoti, keliesi, valgai kaip tavo personažas, o dar ir repetuoji. Ir tuomet tu suvoki, kad negali nuo viso to pabėgti.

REKLAMA

Aidas: Jeigu tavo viduje yra tas jausmas, kad tu gerai atlikai savo darbą, kad tau pavyko sužaisti, įtikinti, paveikti žiūrovą, tai ir nereikia to kelio atgal. Kad ir mūsų vadovas ar jo kursiokai –nemanau, kad nors vienas iš jų gailisi to, ko ėmėsi ir ką tęsia.

Antanas: Žemaitė pasakė – nė viena kūryba nėra verta gyvenimo. Jos posakis bėgant metams man pradeda kažką reikšti. Neretai pagalvoju, kas yra tas gyvenimas kūryboje ir kas yra kūryba gyvenime. O kiek jie adekvatūs asmenybei? Nešnekėkime apie tuos, kurie atėjo į teatrą pabūti. Čia ateiname ne pabūti, o sudegti... Atėjai ir eini iki galo. Kai matau, kad teatre spindi jaunų žmonių akys, kai jie maištauja, aš tik džiaugiuosi: jie ne laikini pakeleiviai. Jie bendrakeleiviai. Tai yra labai svarbu.

REKLAMA
REKLAMA

Kas yra tikras kūrėjas? Marina Cvetajeva rašė – kūryba bendras darbas, kuriamas atsiskyrėlių. Tai yra faktas – tada išsaugoma individualybė, asmenybė, požiūris ir į visus mus supančius reiškinius, etinę, estetinę, pilietinę ir kokią tik nori problemą. Individualybė viską mato ne kaip masės. O mus kažkodėl valdžios struktūros nori suniveliuoti. Girdi, nieko nenorėkite ir būkite visi lygūs – mes jus nuglostysime, padėsime į vietą, gi žmonėms neva nieko nereikia...

– Bet ne kartą sakyta – nepritekliuje ir skurde gimsta geriausi kūriniai.

Antanas: Galima ir taip pasakyti. Na, o aš noriu pasakyti viena – kol tautoje, nacijoje kultūra nėra prioritetas, tokia tauta, nacija yra pasmerkta. Mes greitai neteksime visko – kalbos, tapsime „užpakaliniu“ teatru ir kinu, mokėsime keiktis slengu ir propaguoti smurtą. Ir mums visai bus neįdomi siela žmogaus, nes mes patys nemokėsime tos sielos parodyti.

Jeigu nėra dialogo tarp žiūrovo ir aktoriaus, tada mes žengiame į išdegusią žemę, kurioje nieko nėra. Tuščia.

Visą gyvenimą džiaugiausi, kad turėjau daug mokytojų. Ir dabar mano jaunieji kolegos mane moko. Su jais aš galiu kalbėti apie viską, ir kalbėti ne formaliai kaip valdininkas su pavaldiniu, o kaip žmogus su žmonėmis.

REKLAMA

Inga: Atsirado toks dalykas kaip pseudopagarba. Mes neva vienas kitą labai gerbiame: šypsomės, bučiuojamės, sveikinamės... O iš tikrųjų taip tuščia viduje. Man norisi paklausti: o tai kaip geriau – eiti šypsotis ir apsimesti, kad tu girdi, ką žmogaus tau kalba, ir grįžti greitai prie to, kas tau svarbu – kad ir braukti pirštu per išmaniojo telefono ekraną. Žmogus su tavimi kalbėjo, o tu ar jį girdėjai? Ar tau berūpi? Tad noriu pritarti vadovui – kol gyvuoja kultūra, tol gyvuoja ne tik valstybė, bet ir žmogaus empatija, sugebėjimas jausti kitą, jausti reiškinius ir klausti. Dėl to mes ir esame.

Aidas: Neįmanoma eiti koja kojon su mada ar laikmečiu. Paprastas dalykas – tu gali būti prabangus, tu gali būti išmanus, ir visoks, bet esmė – kad teatras jis irgi tobulėja, randa naujus kelius ir prieigas, nuolat atsinaujina. Jis nepuls aklai į populiarumą. Teatro pastatas gali būti gražus, išmanus, tobulas, bet mes einame išvysti vyksmo, kurti vyksmą, kuris turi vertę. Teatras turi sielą ir neleidžia visuomenei jos prarasti.

Antanas: Teatras gerąją žodžio prasme neturi likutinės vertės. Mes negalime, kaip Aidas sakė, išvysti, kaip buvo gyvai suvaidinta prieš 50 metų. Mes galime pamatyti „konservą“ – nufilmuotą medžiagą, nuotraukas.

REKLAMA

Teatras yra tuo unikalus, kad jis gyvena dabartyje, šią akimirką. Tas pats spektaklis, vaidinimas šįvakar nebus taip pat suvaidintas kaip užvakar. Rytoj jis vėlgi bus kitoks.

Mano kartos žiūrovai atsimins mus ir žavėsis jaunimu. Bet jie išėję nebežinos, kas atėjo paskui. Viskas. Tai yra akimirkos menas, kuris veda į dialogą, kuris ieško, priverčia ieškoti ir žiūrovą. Mes, kaip Aidas ir sakė, turime galimybę susijungti į visumą arba išsiskirti amžiams...

Inga: Spektaklyje aktorius turi vieną šansą. Jis turi vieną šansą sujaudinti žiūrovą. Muzikantas muziką įrašo, dailininkas nupiešė paveikslą. Jeigu jiems nepavyko, jie gali pataisyti savo kūrinius. O aktorius pasirodo čia ir dabar – savo kūnu, siela, protu.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų