„Galvojau, kad, matyt, nesu labai miela, kitaip juk mane būtų labiau mylėję“ — dėsto argumentus Džilė. „Niekas man nepaaiškino, kad mano motina serga klinikine depresija ar kad ji užaugo namuose, kur irgi niekuomet nesulaukdavo jokios paramos ar meilės“. Protu Džilė suvokia, kad mama darė, ką galėjo, tačiau jos užduotis yra suvokti tai emociškai. Jei pažvelgtume į situaciją būtent emociniu lygmeniu, ta penkiametė mergaitė iš anų dienų vis dar gyvena Džilės viduje ir prisiima visą atsakomybė ir kaltę dėl nepatirtos meilės.
Romantinių santykių problemos
Dauguma iš anksto pasmerktų žlugti Džilės veiksmų tarsi atkuria aplinką, kurioje jai teko gyventi. Ją tarsi magnetas traukia elgesio modeliai ir jausmai, kuriuos ji patyrė vaikystėje. Džilė dabar jau įsisąmonino savo polinkį įsimylėti vyrus, kurių nuolat nėra šalia arba fiziškai, arba emociškai.
Džilė išmoko su tuo susitaikyti. Kaip keistai tai skambėtų, toks gyvenimas — tarsi kažkas savo, tarsi grįžimas namo, o niekas taip netraukia taip, kaip tai, kas sava. Džilė prasitaria: „Išmokau labai mažai reikalauti iš santykių. Man rods, aš tiesiog nesijaučiu daug nusipelnius“. Toks jos įsitikinimas virsta pranašyste, kurios išsipildymas jau iš anksto nulemtas. Dalis jos gyvenimo programos Džilei atneša tik emocinę tuštumą. Sužinojusi, kuo ji gyveno, dabar Džilė mokosi gyventi tuo, ko išmoko.
Problemos darbe
Jos savigarbai padarytos žaizdos, užprogramuojančios įvykių eigą, formuoja ir darbinį Džilės gyvenimą. Iki šiol ji dirbo nedidelėje įmonėje, kurią būtų galima palyginti su disfunkcine šeima.
„Kai niekas nepastebi ar neįvertina mano sunkaus darbo, jaučiuos nusivylus, tačiau būtent tokio atsako — nepripažinimo — aš ir tikiuosi. Taip buvo visada.“ Tai, kad Džilė taip ilgai tiek mažai tetroško, grąžina prie jos išvadų apie savo nereikšmingumą. Ji pakantesnė nei dauguma žmonių. Didžiąją dalį savo gyvenimo ji net nesvarstė, kad nusipelno ko nors daugiau. Būtent dėl šio įsišaknijusio mąstymo modelio ji taikosi su darbine aplinka, kurios negali pakęsti ir netiki, kad galėtų pasikeisti.
Tas nepaisymas, su kuriuo Džilė susiduria šeimoje, darbe, kurdama romantinius santykius ar draugaudama, yra taip įaugęs į jos gyvenimą, kad ji net nesvarsto, kad gali būti kitaip. Ji nesipriešina.
Kažkuo primena cirko dramblį. Kai drambliukai dar būna visai maži, prie vienos kojos jiems pririšama stora grandinė. Grandinė pritvirtinama prie ilgo plieninio smaigalio, kuris įsmeigiamas giliai į žemę. Drambliukas priešinasi nelaisvei tol, kol nusprendžia, kad nepajėgia išsilaisvinti, ir pasiduoda. Užaugusio dramblio smegenys būna taip paveiktos, kad jis net nebebando išsilaisvinti. Jis nepasijudins, net jeigu bus pririštas tik plona virvele prie menko medinio pagalio. Dėl patirto meilės trūkumo Džilė visą laiką alksta meilės. Jai nepasiekiamas emocinis „maistas“, kuris ją nuolat supa. Ji apskritai abejoja, ar galėtų ne tik mylėti, bet ir būti mylima. Ji taip susaistyta senų savo įsitikinimų, kad lieka prisirišus prie skausmingo savęs nepaisymo ir nepriėmimo modelio.
Naujieji tikslai: savęs priėmimas, savigarba, meilė sau
Džilė neabejoja dėl vieno dalyko — savo gebėjimo mokytis. Ji pradeda kelionę, kurioje atras save ir sveiks. Ji pradeda žengti mokymosi keliu, kuris duoda žmogui daug daugiau nei saitai, rišantys mus su praeitimi. Džilė siekia laisvės vertinti savo poreikius ir pamilti tą savęs dalį, kuri kenčia nuo nemeilės.
Mokymasis priimti save iš pačių gelmių ir iš esmės yra pirmasis žingsnis, kurį būtina žengti, norint priimti meilę, kurios jos gyvenime trūksta. Tai puikus pamatas spręsti kitas problemas, iškylančias gyvenime.
