Saulė PINKEVIČIENĖ
Namie Stasio Barščevičiaus laukė tikras siurprizas: žmonos iškeptas tortas su šešiolika žvakučių (tiek dienų truko kelionė) ir iš spalvingų balionų išdėliotas užrašas „Su pergale“. Iš tolimos ir sunkios kelionės vyras grįžo nešinas puokšte gėlių, kurias įteikė savo „štabui“ – žmonai Almai. Asmeninė nuotr.Kaip toje pasakoje alytiškiui Stasiui Barščevičiui pavyko „suavėti“, tik ne geležinius batus, o metalinius slidžių lazdų smeigus. Pasiremdamas jais vyras pėsčiomis per šešiolika dienų įveikė daugiau kaip 300 kilometrų. Pasiekęs Palangą, Stasys išsimaudė Baltijos jūroje ir jos platybėms padovanojo jubiliejinį Baltijos kelio litą, mintyse su juo atsisveikinęs. Taip simboliškai jis pasitiko 2015 metus, kurie atnešė daug permainų Lietuvai ir jam pačiam. Visų pirma – senos svajonės apie kelionę pėsčiomis į pajūrį išsipildymą.
Paslaptį pagarsino populiari radijo stotis
Alytuje gyvenanti Barščevičių šeima mėgsta klausytis „M-1“ radijo. Būtent jo eteryje šeimos galva papasakojo apie savo planus pėsčiomis nužingsniuoti iš Alytaus į Palangą. Pokalbio tema sukosi apie laisvalaikio pomėgius.
„Paskambinau ir papasakojau, kad mėgstu vaikščioti pėsčiomis, bet netolimais maršrutais, o svajoju nueiti į Palangą“, – taip paatviravęs S.Barščevičius netruko suprasti, kad laidą girdėjo ir jo žmona Alma. Tačiau, pasirodo, ji ir taip nujautė, kad vyras kelia sparnus tolimai kelionei.
Praėjusį rudenį radijo eteryje pagarsintas S.Barščevičiaus sumanymas tapo šeimos bendru rūpesčiu: rudens gėrybių mugėje buvo įsigytos vilnonės movos kelių sąnariams, šiltos pirštinės, pradėtas planuoti maršrutas su nakvynės vietomis viešbučiuose ar moteliuose.
„Vasarą gal ir maloniau būtų keliauti, bet negaliu leisti sau tokių ilgų atostogų (S.Barščevičius yra maitinimo paslaugas teikiančios įmonės savininkas). Metai bėga greitai, supratau, kad ryšiuosi dabar arba niekada, nes nebeužteks entuziazmo. Juolab 2014-ieji man buvo ypatingi. Jubiliejiniai Baltijos kelio metai (eiti ruošiausi autostrados pakele, kur stovėjo gyva grandinė) ir atsisveikinimo su litu metai, ir antrojo gimtadienio 30-metis, nes kai man buvo keturiolika, patekau į eismo įvykį“, – pasakoja Stasys.
Atkalbinėjo nuo sumanymo
Tai, ką sumanė S.Barščevičius, tikriausiai būtų nemenkas iššūkis kiekvienam, skaitančiam šias eilutes, bet pačiam idėjos autoriui – dvigubas. Dėl autoimuninės ligos, kuria serga jau ne vienus metus, vyrui sunku vaikščioti, kiekvienas akmenukas gali lemti sunkią čiurnos traumą.
„Eidamas pasiremiu slidžių lazdomis, kurios suteikia stabilumo. Kai ieškojau jų prieš kelionę, pasidalijau planais su pardavėja sporto prekių parduotuvėje. Ji nustebo: „Gal juokaujate?“ Girdi, vieni jos pažįstami dviračiu važiavo, bet nepavyko, o čia – pėsčiomis?! Ir dauguma pažįstamų pradėjo mane atkalbinėti. Bet aš užsispyręs, žinojau, kad privalau bent pabandyti“, – šypteli pašnekovas.
Tai gerai suprato žmona Alma, kuri net nebandė atkalbėti vyro nuo ilgos kelionės.
„Mano štabas“ – taip S.Barščevičius vadina namiškius, kurie liko namie, bet kiekvieną minutę mintimis buvo drauge su juo. Įsikūrę prie kompiuterio, žmona ir sūnus padėjo suplanuoti nakvynes, orientuotis nepažįstamuose miestuose ir miesteliuose. „Pasitelkusi „Google Maps“ jaučiausi taip, tarsi būčiau keliavusi kartu, savo akimis mačiau kiekvieną suolelį, kiekvieną namą, pro kurį ėjo Stasys“, – sako A.Barščevičienė.
„YouTube“ ieškok „Lietuvos čiudakai“
Stasys rodo motociklininko šalmą, kuris tapo pagrindiniu keliautojo aprangos akcentu, nes turėjo apsaugoti nuo vėjo, lietaus, lūžtančių šakų. Tiesa, toks galvos apdangalas traukė praeivių dėmesį, dauguma keliautoją palaikė motociklininku, dairėsi jo transporto priemonės.
Išėjęs iš namų Alytuje gruodžio 29 dieną, Naujuosius metus S.Barščevičius sutiko Garliavoje. Sausio 1-osios rytą jį palydėjo „vaistų“ ieškoti traukiančių vietos gyventojų replika: „Ar tau su galva viskas gerai?“ – „Kol kas galva vietoje“, – tyliai juokėsi alytiškis, kurio dar laukė ilgas kelias, tik ne per kopas, o iki jų.
„Esu vairuotojas ir žinau, kad Kelių eismo taisyklės draudžia eiti autostrada. Netgi bandžiau gauti leidimą tokiam žygiui, tariausi su pareigūnais, domėjausi, kuo rizikuoju ir kokios baudos man gresia. Jau nuėjęs nemenką atstumą sutikau pakelės kavinėje policininkus, kurie, matydami mano amuniciją, susiginčijo, ar esu motociklininkas, ar slidininkas“, – patirtus nuotykius prisimena Stasys.
Kai pareigūnai sužinojo, kad jis keliauja pėsčiomis, pasisiūlė pavėžėti. Alytiškis mandagiai atsisakė. Panašių pasiūlymų kelionėje sulaukė daugybės. Kaip ir palaikymo žodžių, kvietimo vaišių, nuolaidų nakvynei. Pasirodo, daug žmonių prijaučia nebijantiems mesti iššūkio kasdienybei ir sužinoti savo galimybių ribas. Tikriausiai todėl, kad ir patys vieną gražią dieną norėtų pasekti jų pavyzdžiu. Tiesa, ne visi.
„Prisimenu, jau kelionei įpusėjus skambinu žmonai ir sakau: „YouTube parašyk paieškos langelyje „Lietuvos čiudakai“, tikriausiai tuoj būsiu patalpintas, nes man pakeliui iš automobilio nufilmavo ir dar kažką šaukė“, – pasakoja Stasys.
Didžiausi išbandymai – lietus ir greitasis maistas
Kelionę pradėjęs spaudžiant 15 laipsnių šalčiui, netrukus S.Barščevičius patyrė, kad ir šiluma kaulus laužo. Atlydys ir merkiantis lietus tikrai nėra pats geriausias oras eiti pėsčiomis. Dargana greitai atskleidžia silpnąsias pasiruošimo kelionei puses. Nuo kvėpuojant susidarančios drėgmės šalmas apledėjo iš vidaus, o lietus ir sniegas nuo jo tekėjo tiesiog už apykaklės. Be to, paaiškėjo, kad permirko kuprinė ir drabužiai joje. Viešbučių personalas su nuostaba žiūrėjo į kiaurai šlapią vyrą, kurio vienintelis sausas rūbas buvo čia gautas rankšluostis.
Kiek svėrė šlapia kuprinė – belieka spėlioti. Išeinant sausa ji buvo 7 kilogramų svorio, tačiau, kaip sako alpinistai, kiekvienas 100 gramų lipant aukštyn virsta kilogramu.
Lietus nebuvo vienintelis siurprizas, kurį keliautojui padovanojo oras, – Vėžaičiuose jį užklupo dar ir uraganas „Feliksas“. Jo padarinius vėliau teko pamatyti einant tarp Klaipėdos ir Palangos. Šią atkarpą S.Barščevičius norėjo nužingsniuoti pajūriu, tačiau, pamatęs, kuo jį pavertė stichija, suprato, kad nepavyks. Stasys sako, kad atrodė taip, lyg viskas ten būtų išsprogdinta…
Bet iššūkiu žygyje pėsčiomis tapo ne gamtos šėlsmas, o ir… sveikas gyvenimo būdas. Jau ketverius metus Stasys yra vegetaras, valgo daug kruopų ir daržovių, tačiau kelionėje jam teko misti greituoju maistu iš degalinių asortimento.
„Kai sėdi automobilyje, nė nesusimąstai, kad ir vandens autostradoje kur panorėjęs nenusipirksi, ir iki gyventojų namų pakeliui irgi nenubrisi. Bet troškulys gali kamuoti taip, kad pradedi dairytis, kur švaresnis sniegas ar upelis teka“, – netikėta patirtimi dalijasi Stasys.
Išsimaudė jūroje ir… sėdo į taksi
S.Barščevičius neslepia: per šešiolika dienų, kurias praleido žingsniuodamas pėsčiomis per Lietuvą, pakako laiko ne tik dialogui su savimi, bet net ir tam tikroms baimėms. „Nelabai jauku, kai prieš aušrą vienas atsiduri kelyje miške, juolab Žemaitijoje mane vietiniai gyventojai dar ir vilkais pradėjo gąsdinti, tačiau per visą kelionę sutikau vienintelį gyvūną – lapę“, – alytiškiui labai pravertė galingas žibintas, kurį pasiėmė į kelionę.
Nepaisant didelio nuovargio, naktimis prieš keliautojo akis sukosi vienas ir tas pats vaizdas – pro šalį bėgantys balti kelio stulpeliai, kaip grybautojai sapnuoja grybus.
Pasiekęs Palangą, pašnekovas sako kritiškai įvertinęs, kaip jis atrodo po dviejų savaičių, praleistų lietuje, taškant pro šalį važiuojančioms mašinoms, ir nenustebo, kai kurorte praeivis pasisiūlė jam paaukoti, nes, matyt, palaikė benamiu.
Kitą rytą S.Barščevičius išsimaudė Baltijos jūroje, mintyse atsisveikino su litu, kuris atkeliavo su juo iš Alytaus, ir atidavė jį Baltijos bangoms.
„Likau savimi patenkintas. Tokio savęs išbandymo paslaptis vis dėlto ne kojos, o galva“, – įsitikinęs pašnekovas, kuris paskutinius kilometrus iki Palangos autobusų stoties įveikė taksi. Nusiteikęs pasiekti kelionės tikslą, tai ir padarė, o toliau kojos nebenešė.
Namie Stasio laukė tikras siurprizas: žmonos iškeptas tortas su šešiolika žvakučių (tiek dienų truko kelionė) ir iš spalvingų balionų išdėliotas užrašas „Su pergale“. Iš tolimos ir sunkios kelionės vyras grįžo nešinas puokšte gėlių, kurias įteikė savo „štabui“ – žmonai Almai.
„Man labai svarbu ir tai, kad apie mano kelionę ir išsipildžiusią svajonę sužinos ta pačia liga sergantys likimo draugai. Tai jiems suteiks jėgų patikėti savo galimybėmis“, – sako S.Barščevičius. Jo pavyzdys galėtų įkvėpti gyventi šiek tiek sveikiau ir visus alytiškius – iš darbo Pramonės rajone į namus Vidzgiryje vyras kasdien pareina pėsčiomis.
