Rūta Vainienė
Dar vieneri metai į pabaigą, greitai minėsime 25 nepriklausomybės ir rinkos ekonomikos metus. Stebuklas įvyko, ketvirtį amžiaus galime legaliai švęsti Kūčias ir Kalėdas, nesislėpdami eiti į bažnyčią. Ir gėjais galime būti nesislėpdami. Kamščiai prie prekybos centrų ir eilės byloja apie pagerėjusį mūsų gyvenimą, o ne apie tai, kad švenčių proga išmetė kokią nors deficitinę prekę. Kai stojome į Europos Sąjungą, Lietuvos BVP vienam žmogui tesiekė 50 procentų ES vidurkio, dabar – artėja prie 80 procentų.
Pasikeitimai – neįtikėtini, matomi plika akimi, kaip išgražėjo Lietuvos miestai ir miesteliai, kokie automobiliai rieda mūsų keliais, kokiais telefonais kalbame, rūbais dėvime, maistą valgome, kokius koncertus lankome. Visa tai pasiekta dėl to, kad ekonomikos sistema nuo galvos buvo pastatyta atgal ant kojų, kad buvo atkurtas privačios nuosavybės institutas, kad žmonėms buvo leista užsiimti ūkine komercine veikla ir prekiauti. Ekonominis stebuklas įvyko, nes buvo grąžintos galimybės ir motyvacija. Jei kas leistų mums nors valandai sugrįžti į 25-erių metų praeitį, spruktume iš ten neatsigręždami.
Nepaisant akivaizdaus progreso, dar labai daug žmonių Lietuvoje sako: išleidžiu viską, ką uždirbu. Atrodo, sukuosi vis greičiau, o rezultatas – lyg įšaldytas. Arba verslininkai sako: apima jausmas, kad dirbu tik tam, kad sumokėčiau darbuotojams algas ir valstybei mokesčius. Nelieka plėtrai ir investicijoms, jau nekalbant apie kokią nors prabangą, kurią verslininkams valdžia kažkodėl priskiria tiesiog automatiškai.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mums reikia dar truputį daugiau ekonominės laisvės, dar mažiau įstatymų „draudžiama“ ir „negalima“, dar mažiau biurokratijos, dar lengvesnės mokesčių naštos. Nes šie dalykai kuria ekonominius stebuklus, kuriais patys savo kailiu galėjome įsitikinti. Tačiau bent jau kol kas atrodo, kad šie elementarūs dalykai ne visiems atrodo tokie jau elementarūs.
Krizė baigėsi biudžeto išlaidų dalyje – visi sumažinimai atstatyti ir bus kompensuoti. Tačiau pajamų dalyje, kuriame ir būriuojasi visi vartotojai ir dirbantieji – jokių gerų žinių. Kažkada konservatorė E. Kunevičienė pasakė, kad konservatoriai į vadžią atėjo amžiams. Kol kas akivaizdu, kad jie amžiams pakėlė pridėtinės vertės mokestį. Jie įvedė nekilnojamojo turto mokestį gyventojams, dabartinė valdžia išplėtė jo mokėtojų ratą. Jau po pusmečio neliks mažesnio PVM tarifo šildymui. O kur dar už 5 milijonus litų mokslininkų suskeltas kone visų mokesčių kėlimo scenarijus. Premjeras pyktelėjo ir pasakė – nebeliesime mokesčių. Bet premjeras daug ko yra prikalbėjęs, per dieną po kelis kartus pakeitęs nuomonę, tad jo raminimai neramina.
Mokesčių kėlimo grėsmės neatsveria nei palengvintas teritorijų planavimo procesas, nei ketinimai Darbo kodeksą padaryti kiek lankstesniu, nei ketinimai mažinti verslą kontroliuojančių institucijų skaičių, ir net pingantys energetiniai ištekliai. Kol šalyje yra ne tinginių valgančių už 5 litus per dieną, tol negalima sustoti su stebuklus kuriančiomis ekonomikos reformomis. Kalėdų proga Lietuvai paprašyčiau tik vieno stebuklo žmonių galvose. Kad jie nei mintimis, nei žodžiais, nei sprendimais jie niekada daugiau negrįžtų į komunistinę praeitį. Nes joje nevyksta visai jokių stebuklų, nei Kalėdinių, nei ekonominių.
