REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viktor Denisenko

Pirmoje straipsnio dalyje buvo apžvelgtos priežastys, kurios verčia dabartinį Rusijos režimą siekti kontroliuoti (ir pagal savo poreikius koreguoti) istoriją. Pažiūrėkime, kokie istoriniai įvykiai (ir jų interpretacijos) kelia didžiausią nerimą Maskvai. Koks yra bendras vadinamosios „kovos su falsifikacija“ vektorius?

Valstybinis reikalas

Apie tai, kokią vietą istorijos mokslas turėtų užimti valstybinėje ideologijoje, ne taip seniai prabilo pats Rusijos vadovas – prezidentas Vladimiras Putinas. Susitikime su jaunaisiais istorikais jis pažymėjo, kad šios mokslo šakos atstovai turėtų padėti Rusijai apginti jos požiūrį į istoriją, pasitelkdami šiam reikalui savo išmonę ir talentą. Valstybės ir istorikų sąveikos uždavinį V. Putinas apibūdino kaip poreikį įtikinti „daugumą žmonių“ tuo, kad „mūsų pozicija yra ir teisinga, ir objektyvi, ir sąžininga“. Suprantama, įtakos šiam pasisakymui turėjo ir šių metų įvykiai – po Krymo aneksijos Vakarų pasaulis nusigręžė nuo Rusijos, kuri įžūliai teigia, kad jos veiksmai šios Ukrainos teritorijos dalies atžvilgiu kaip tik buvo „ir teisingi, ir objektyvūs, ir sąžiningi“, tačiau, kaip minėta pirmoje straipsnio dalyje, istorijos pajungimas valstybės interesams ir „teisingo“ istorinio naratyvo konstravimo siekis Maskvai nėra naujiena.

Verta priminti, kad 2009 metų gegužę Rusijoje buvo sukurta speciali komisija, kurios tikslas buvo užkirsti kelią prieš Rusijos interesus nukreiptam istorijos falsifikavimui (pavadinimas rusų kalba – Комиссия при Президенте Российской Федерации по противодействию попыткам фальсификации истории в ущерб интересам России). Iš esmės jau komisijos pavadinime buvo įtvirtintas tam tikras paradoksas – pagal jį išeitų, kad komisija buvo sukurta ne šiaip kovoti su „istorijos falsifikavimo bandymais“, o tik su tais atvejais, kurie galėtų pakenkti Rusijos interesams.

REKLAMA
REKLAMA

Įstatymą dėl šios komisijos kūrimo pasirašė tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. Dokumente buvo nurodoma, kad komisijos veikla turi būti nukreipta į kovą su „istorijos falsifikacijomis“, kurios „menkina tarptautinį Rusijos Federacijos prestižą“ ir kitaip kenkia Rusijos interesams. Komisija taip pat turėjo rengti veiksmų planus siekiant neutralizuoti galimas neigiamas tokio „falsifikavimo“ pasekmes.

REKLAMA

Tačiau veikusi trumpiau nei trejus metus komisija 2012 metų vasarį buvo išformuota. Jos likvidavimo priežastys nebuvo plačiau komentuojamos, tačiau numanoma, kad šio organo atsisakyta dėl neveiksnumo. Bet tai buvo ne vienintelis bandymas paversti istorijos reikalus valstybės rūpesčiu.

Kitas ideologinis Rusijos projektas, susijęs su istorijos plotme, yra vadinamasis „vieningas istorijos vadovėlis“. Ši idėja irgi nėra nauja, o jos esmė – įtvirtinti vieną, „teisingą“ ir nediskutuojamą istorijos naratyvą, kuris atitiktų dabartinės ideologijos gaires, taip pat (ir tai yra svarbiausia) centralizuotai įkalti šias gaires į masinę augančios kartos sąmonę. Neatsitiktinai po Krymo užgrobimo iš karto atsirado iniciatyva skirti daugiau dėmesio šiai teritorijai taip pat ir „vieningame istorijos vadovėlyje“. Beje, būtina patikslinti, kad pastaruoju metu pradėta kalbėti ne apie „vieningą vadovėlį“, o tiesiog apie „vieningą istorijos koncepciją“, tačiau esmės tai nekeičia.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, galima užduoti klausimą: kodėl šis siekis yra kritikuojamas? Juk švietimo sfera yra valstybės reguliuojama sritis. Be to, visai natūralu, kad visose šalies mokyklose vaikai mokytųsi pagal vieną ir tą pačią programą ir atitinkamai vienus ir tuos pačius vadovėlius. Tačiau esminė problema yra ta, kad Rusijos atveju tenka kalbėti ne apie bandymus unifikuoti švietimo procesą, tą galima būtų suprasti ir pateisinti, o apie ideologiškai angažuotą veiksmą. Žurnalistė Irina Karacuba, analizuodama „vieningo vadovėlio“ koncepciją, pažymi, kad kalbama šiuo atveju ne apie istoriją, o apie propagandą. Pagrindinis rengiamos vieningos istorijos koncepcijos uždavinys būtų pateisinti visus nemalonius (ar tiesiog žiaurius) sovietinės istorijos, kuri, kaip ir minėta pirmoje straipsnio dalyje, yra svarbus dabartinės Kremliaus ideologijos pagrindas, laikotarpius. Pavyzdžiui, „vieningo istorijos vadovėlio“ koncepcijoje Stalino represijas siūloma pateisinti būtinybe kovoti su „penktąja kolona“ ir pan.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kokių „falsifikacijų“ bijo Rusija?

Nesunku iššifruoti ir tai, kokio pobūdžio „falsifikacijų“ bijo Rusijos valdžia. Maskvos tikslas yra apsaugoti silpniausius ar labiausiai diskutuotinus sovietinės istorijos aspektus, kad nesusvyruotų dabartinės ideologijos (kuri iš esmės, kaip ir sovietinė, yra imperinė) pagrindas.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo akcentuota, kad šiandieninėje Rusijos ideologijoje ypatingas dėmesys skiriamas Pergalės dienai. Vadinamasis Didysis Tėvynės karas, pateikiamas kaip herojinė kova su fašizmu ir nacizmu, iki šiol naudojamas kaip SSRS ir Rusijos galios simbolis. Tačiau šis istorinis laikotarpis yra susijęs su Stalino vardu. Bėda ta, kad su šiuo vardu yra susijusios ir kruvinos represijos, tautų (Sovietų Sąjungoje gyvenusių vokiečių, čečėnų ir ingušų, Krymo totorių ir pan.) trėmimas ir kiti tokio pobūdžio nusikaltimai. Dėl šios priežasties, siekiant išlaikyti Didžiojo Tėvynės karo simbolio tyrumą (kiek, žinoma, karas gali būti tyru simboliu), aktyvinamos pastangos nurašyti Stalino nuodėmes, suversti kaltę aplinkai ar pateisinti represijas aplinkybėmis ir istoriniu būtinumu.

REKLAMA

Stalinas „reabilituojamas“ šiandieninėje Rusijoje ne vien dėl sąsajos su Didžiojo Tėvynės karo periodu. Šiuo metu vyraujančios krypties rusų istoriografijoje jis pozicionuojamas kaip sumanus ir išmintingas politikas, privertęs pasaulį rimtai vertinti Rusiją, svarbiausia – bijoti jos. Kitaip sakant, Stalinas pats tampa didžios, pajėgios valstybės simboliu – valstybės, kuri buvo „prarasta“, t. y. Sovietų Sąjungos.

Būtina paminėti, kad vadinamoji sovietinė nostalgija didžiajai daliai Rusijos gyventojų yra susijusi ne su komunistine ideologija ar kitais sovietinio gyvenimo atributais, o su valstybės galia. Iš esmės į tokią nostalgiją apeliuoja ir gana neseniai nuskambėjęs propagandisto Dmitrijaus Kiseliovo teiginys, kad „Rusija yra vienintelė valstybė pasaulyje, galinti paversti JAV radioaktyviomis dulkėmis“.

REKLAMA

Dabartinė Rusijos valdžia susiduria su būtinybe „apvalyti“ nuo neigiamų konotacijų ir bendrą Sovietų Sąjungos istoriją, tačiau padaryti tai irgi nelengva. Prieš Didžiojo Tėvynės karo pradžią buvo ir Molotovo-Ribbentropo suokalbis, Sovietų Sąjunga taip pat padėjo nacių Vokietijai užgrobti Lenkiją, vėliau buvo Maskvos agresija prieš Suomiją, Baltijos šalių užgrobimas. Visa tai sunkiai dera su Rusijos, kaip „taikios Europos išlaisvintojos“, vaizdiniu, kuris dažnai akcentuojamas dabartinėje propagandoje. Minėtus Sovietų Sąjungos agresyvius veiksmus, kaip ir Stalino atveju, Maskvai tenka maskuoti, bandyti paaiškinti (pavyzdžiui, teigiant, kad suokalbis su nacių Vokietija buvo reikalingas laikui laimėti, o Baltijos šalys prisijungė prie Sovietų Sąjungos savo noru).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Atitinkamai ir karo metais bei po karo Baltijos šalyse ir Ukrainoje kilęs rezistencinis judėjimas vienareikšmiškai vertinamas kaip „fašistų pakalikų“ kova su karo nugalėtojais arba tiesiog „banditų siautėjimas“. Šis požiūris iš dalies perkeliamas ir į dabartinę ideologiją, pasireiškia per propagandinį kaltinimą „fašizmu“, kuris kartkartėmis vis metamas šiandieninei Lietuvai, Latvijai, Estijai ir Ukrainai.

Iš esmės būtų kvaila tikėtis, kad šios batalijos dėl istorijos galėtų artimiausiu metu nutilti. Maskvos konstruojama istorinė „realybė“ vis labiau tampa šiandieninės Rusijos ideologinės realybės pagrindu. Pripažinti, kad Sovietų Sąjungos vaidmuo Antrajame pasauliniame kare buvo nevienareikšmis, kad ši valstybė (tiesa – ne ji viena) pademonstravo pasauliui, kas per reiškinys yra totalitarizmas ir masinės represijos, – reikštų konstatuoti, kad ir naujoji Rusijos ideologija yra grindžiama prievarta, melu ir krauju. Tokiu atveju iš stropiai konstruojamo (atkuriamo) gražaus, blizgančio sovietinio mito (šio mito atspindį galima buvo pamatyti per Sočio olimpiados atidarymą – vaidinimo dalyje, skirtoje sovietiniam istorijos periodui) tiesiog nieko nebeliktų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų