Na, nesileisime į diskusiją, ar antibiotikai gerai, ar blogai, skeptikų to klausti geriausia tada, kai jie guli lapinėje Laplandijoje, žiemą, svaiginami 40 laipsnių vidinio karčio. Nors 9 iš 10 atvejų apsieiname be antibiotikų, kartais tenka paklausyti gydytojų. Va tada ir būdavo.
Vincui (2,5 m.) paskiria geriamus antibiotikus. Matilda (mama) vakare iškilmingai pareiškia: „Vincukai, turiu labai skanių vaistukų, šaukštelį reikės išgerti“ ir, suplakusi suspensiją, pasiėmusi stiklinaitę „užsigerti“, su entuziastinga šypsena artinasi prie Vinco-ligonio. Šis nepasiduoda Matildos įtaigos kerams, susiraukia, ir demonstratyviai nustumia jam siūlomą vaistų šaukštą. Nepadeda nei įkalbinėjimai, nei maldavimas, nei prašymai...Vincas jau ne juokais suirzęs šaukia „Fuuuuuuuu!” ir galų gale vaistus banaliai sugirdome jėga. Tai taip pat reiškia, kad sukuriame itin neigiamą asocijaciją ir naujiems vaistų gėrimo seansams. Taip ir yra. Kitą rytą net ir linksmiausiai nuteiktas Vincas, tik išvydęs mamą su vaistais ir „užsigėrimu“, ima raukytis, galų gale, pamatęs, kad neišvengiamai vėl teks tuos vaistus gerti, graudžiai verkti, ir mums atrodo, kad nepadeda niekas- kad ir kaip valdytume jo dėmesį, tik išvydęs šaukštą su vaistais, vaikinas grįžta prie savo baimės.
Girdėta, ar ne? Ir sprendimas, pasirodo, yra labai paprastas. Jei tik sugebame suvokti, kas iš tikrųjų vyksta. Kitą kartą, kai Vincui vėl teko gerti tuos pačius antibiotikus, pasirūpinome, kad viskas nuo pat pradžių būtų sustyguota optimaliai. Štai taip.
Jau grįždamas su Vincuku iš vaikų poliklinikos, užsuku į vaistinę nupirkti tų pačių nelemtųjų antibiotikų. Tačiau šį kartą tai kito gamintojo pakuotė, ir Vincas jos nebeatpažįsta. Klausia: „kas čia?“
Aš nedvejodamas ir užtikrintai atsakau: „Mmmmm, tai ypatinga, skysta kramtomoji guma“. „Noriu“- tiesia ranką Vincas. „Ne, Cukai“- sakau, matydamas, kad „skysta kramtomoji guma“ suveikė kaip ir tikėjausi- gumos mūsų vaikai gauna tik ypatingom progom, tad sugebėjome išsaugoti jos patrauklumą ir išskirtinumą. „Cukai, šios skanios skystos gumos galima gerti tik du kartus per dieną, ir tai, jei būsi viską šauniai susitvarkęs“
Iš Vinco akių matau, kad hipnozės kontraktas (Kein‘o Gerald‘o terminas) sudarytas: sukurti lūkesčiai (bus skanu, patirsiu malonumą, jei x) yra x (šiuo atveju- „skysta kramtomoji guma“ ir būdas jos gauti.
Belieka detalės. Kai pagaliau ateina „momentas“, pasiimu vaistukus, neimu jokio „užsigėrimo“, ir kai tik Vincas jau iš anksto mėgaudamasis skanėstu užsimerkia ir išsižioja, įdedu vaistukų šaukštą jam tiesiai į burną, ir sakydamas „Ai, kokia skani ta guma, gaila bus nors lašą palikti“, įsitikinu, kad šaukštas net blizga- visa dozė „suėjo“.
Viskas. Vincas norėtų dar, bet žinia, kad „skysta kramtomoji guma“ tokia skani, jog jos bus galima gauti tik rytoj, ir tai, tik truputį, daro savo- Vincas pagarbiai apžiūri antibiotikų pakuotę ir jau gyvendamas rytojaus rytu, smagiai nustryksi kur jo mažos akys veda.
Antibiotikai- tie patys. Vincas- tas pats. Metodas- veikiantis. Ypač svarbu buvo tai, kad nesiūliau vaistukų užsigerti, nes, ei, turbūt jau supratom, kad ši maža detalė suponuoja didelius dalykus: jei atneši išgerti vaistų jaunam ligoniui, ir tuo pačiu atneši užsigerti, ką suponuoji? Teisingai, kad vaistai bus pakankamai bjaurūs, nes juos reikia užsigerti. Tada nepadės sąmoningai suvokiamos pasakos apie vaistų skanumą, nes lygiagrečiai komunikuojame, kad jie nėra skanūs.
Suaugusiems
Geras žodis, „suaugusiems“. Į tašką. Suaugę dažnai ne tik „suauga“ tarpusavyje, bet ir „suauga“ su savo išankstinėm nuostatom, įsitikinimais ir vis rečiau kvestionuoja dalykus, kuriuos verta kvestionuoti. Šiuo atveju verta suvokti, kad ir „suaugusiems“ galioja tos pačios komunikacijos taisyklės:
Mes negalime nekomunikuoti. Jei siūlydamas vaistus, atnešu užsigerti, gali būti, kad teigiu (net nenorėdamas to teigti), kad vaistai neskanūs. Tad jei klientams per daug akcentuojate garantijos svarbą, išplėstos garantijos galimybes, platų serviso tinklą ir nepaprastą garantinio serviso meistrų kvalifikaciją, ką teigiate? Būtent. Kad Jūsų prekė linkusi sugesti. Arba, jei dažnai sukviečiate kolegas ar pavaldinius į susirinkimą spręsti „ypatingos svarbos“ klausimus, bet susirinkimo metu tepakalbate apie trivialius dalykus, nesitikėkite, kad kitą kartą, kai pagaliau turėsite kolegialiai spręsti tikrai svarbius klausimus, sugebėsite tai tokiu būdu padaryti- nes iki šiol komunikavote, kad susirinkimai reikalingi tik laiką užmušti. Jei mąstysime dar plačiau, išvysime, kad žema kaina dažnai neišvengiamai komunikuoja prastą kokybę, ar kitus apribojimus, tuo tarpu fantastiškos nuolaidos pasakoja apie pardavėjų desperaciją.
Tai sietina ir su kita nuostata, kad hipnozė yra kiekvienos komunikacijos dalis. Jei tai itin gerai suvokiame, sugebėsime suvokti ir tai, kad didžioji mūsų komunikacijos dalis suvokiama pasąmonės lygiu, kaip visuma, o tai savo ruožtu leidžia teigti, kad ne mažiau svarbu yra ir tai, kas vyksta PRIEŠ komunikaciją (kalbėjimą, rašymą etc.) ir kokie lūkesčiai kuriami PO jos. Dar daugiau- komunikacija ir yra visa tai, kas vyksta prieš, po ir per pačią „komunikaciją“. Elementarus pavyzdys: jei kalbėtojas konferencijoje pristatomas kaip „Tai bent“ kalbėtojas, tikėtina, kad visa, ką jis pasakys, bus suvokta kitaip, nei tuo atveju, kai kalbėtojas pristatomas kaip „generinis“ kalbėtojas. Lygiai taip draugo ar šiaip, respektabilaus- bent jau mums- autoriteto rekomendacija „pirkti x“ yra daug veiksmingesnė, nei bet kuri kita vieša rekomendacija, nes jo kuriamais lūkesčiais esame linkę labiau pasitikėti.
Inkarai
Jei negalime nekomunikuoti, negalime ir nekurti asociacijų. Juo labiau nesąmoningų asociacijų. Kaip pasikeičia Jūsų bendradarbių būsena, kai į biurą įžengiate Jūs? Jei visi pabruka uodegas ir nudelbia žvilgsnius žemyn- ups- verta suvokti, kad to norėdami ar nenorėdami, sukūrėte ne pačias geriausias asociacijas. Nes puikiai suvokiame, kad yra žmonių, kuriems tik įėjus, visi bendradarbiai nušvinta. Su kuo smagiau bendrauti?
Geriausias dalykas apie asociacijas ir yra tai, kad mes galime- jei tik norime- jas kurti sąmoningai, ir apdairiai jomis pasinaudoti.
Ypač su vaikais. Kai mūsų Mortelė (4m.) padaro ką nors a la „aš taip didžiuojuosi ir man taip smagu, kad aš tai padariau“- nupiešia fantastišką piešinuką, iškarpo puikią snaigę, susitvarko lėlių namelį ir t.t. ir ateina tuo pasidžiaugti, negaliu praleisti progos asocijuoti šią pakilią jos būseną su tam tikru „inkaru“- kad lengvai galėčiau šią būseną vėl iššaukti. Tad kai Mortelė atbėga spindinčiomis akimis, rodydama naują savo grafikos šedevrą, aš, džiaugdamasis su ja kartu, švelniai timpteliu jos ausytės spenelį ir ypatingu tembru pasakau „ Ot šaunuolė Mortelė“. Viskas.
Kas čia per makiaveliškos manipuliacijos? Kas iš to? Ogi tai, kad saulė ne visada šviečia, ir ateis laikas, kai bus ir debesėlių. Būtent tada, kai Mortelė kažkada ateis pas mane „surūgusi“ ir pradės tiesiog niurzgėti: „Tėėėėtiiiii, nežinau ką veikti.....“, aš, padėjęs jai išsirinkti („Ar tu nori veikti kažką įdomaus lauke, ar namie?“ „Namie“. „Ar tu nori piešti, ar karpyti, ar x, ar y, ar padaryti lėlių ligoninę?“ „O, darysiu ligoninę“) tiesiog švelniai timpteliu jos ausytę, ir tuo pačiu ypatingu balsu pasakau „Ot šaunuolė Mortelė“. Pamatytumėte, kaip pasikeičia jos veido išraiška- dažnai ji nušvinta lygiai taip pat, kaip ir „grafikos šedevro“ būsenoje.
Suaugusiems
Paprasta. Tiek paprasta, kad mes net nenorime pastebėti, jog savo mimika, tonu, judesiais, prisilietimais, žodžiais per dieną sukuriame tūkstančius asociacijų ir sau, ir kitiems.
Nebūtinai optimaliausių, ar ne? Tačiau jei tik suvoksime, kad negalime nekomunikuoti, suvoksime, kad galime komunikuoti išties tikslingai. Ir tai nuostabu.
„Ot šaunuoliai skaitytojai“- gaila, kad negaliu Jūsų timptelėti už ausų ;)
Bet ar reikia?
Vidas Jankauskas
