REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rūta Klišytė

Tarpukario laikais Lietuvoje mokytojas buvo neginčijamas autoritetas, jo profesija buvo gerbiama kaip kunigo ir daktaro. Sovietmetis, deja, ir mokytoją privertė nulenkti galvą, taikytis prie sistemos. Tačiau ir tuo gūdžiu metu trynusieji mokyklos suolus turėjo savo mylimus mokytojus, kurie išmokė ir matematikos, ir žmogiškumo, o tai ne mažiau svarbu.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien mokytojai patiria ypač rimtų išbandymų ir iššūkių, jų atsakomybė didžiulė, nes jie dirba su jauniausia ir jautriausia mūsų visuomenės dalimi. Kad ir kaip keikiame savąją švietimo sistemą, būtent mokytojas ją sužmogina, o mokyklą iš abiturientų kepimo fabriko paverčia antrais mūsų vaikų namais. Tad visus Lietuvos pedagogus širdingai sveikiname su Mokytojo diena, o du iš jų ir pakalbinome šia proga.

REKLAMA

Lietuvoje gerai vertinama tik ugniagesyba

Valentinas Eismantas , Utenos Aukštakalnio progimnazijos vyresnysis istorijos ir visuomenės mokslų mokytojas

Tamsta 1979 m. pabaigėte istorijos studijas Vilniaus universitete, o turėdamas tokį solidų išsilavinimą, galėjote šauti kur tik norėjote. Kada supratote, kad esate pašauktas?

Ketvirto ar penkto studijų kurso pradžioje atlikome pedagoginę praktiką Vilniaus mokyklose. Papuoliau į sostinės Salomėjos Nėries vidurinę. Tada ir supratau, kad su malonumu galiu mokyti. O jei galiu, kodėl gi to nedaryti? Dulkėti archyvuose, kad sukrapštytum negirdėtą istorinę žinią (o buvo sovietmetis), kasti duobes, kad rastum kokią šukę, tampyti turistus ir dienų dienas malti tas pačias litanijas, man, kaimo vaikui, atrodė kančia. Tad taip netyčiom mokytojaujant prabėgo 35 metai...

REKLAMA
REKLAMA

Gal mokytojo duonos raugas jūsų šeimoje paveldimas?

Ne, bet mano tėvams, paprastiems kolūkiečiams, turėjo būti smagu, nes jiems, menantiems tarpukario laikus, mokytojas, kunigas ir daktaras buvo autoritetai.

Prisiminkite, kaip mokykla įveikė tą lemtingą istorinį lūžį. Ar istorijos mokytojams tuomet neteko rimčiausias išbandymas?

Nepasakyčiau, kad iš sovietinės istorijos doktrinos išeiti man asmeniškai būtų buvę labai sudėtinga. Nefanatizavau aš to sovietinio gyvenimo, kažkaip apeidavau pamokose ir TSKP CK suvažiavimų analizes. Turėjau ir skaičiau A.Šapokos „Lietuvos istoriją“, pagaliau intensyviai klausydavausi visokių „balsų“ iš už geležinės uždangos. Perestrojkos metais į mano pašto dėžutę netilpo „Ogoniok“, „Literaturnaja gazeta“, „Družba narodov“ ir begalė kitų progresyvių leidinių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Man gyvenime sekėsi, nes mokytojaudamas turėjau labai žmogiškus „pamokų tikrintojus“, kurie nesikabinėjo prie žodžių, dėstymo metodų.

Vėliau, Atgimimo laikais, buvo labai operatyviai parašyta daugybė aktualių straipsnių nutylėtos istorijos tema ir kitų publikacijų. Reikėjo tik netingėti susirasti informacijos. Buvo puikūs laikai! Na, o mano kolegoms, kurie visą gyvenimą prižiūrėjo kovinės šlovės muziejus, skaičiavo vaikus prie šventoriaus vartų, matyt, buvo nelengva pakeisti kryptį.

Buvęs Jūsų mokinys įdomiai jus apibūdimo internete: „Buvęs mokyklos direktorius, o dabar – laimingas mokytojas V.Eismantas...“ Kaip ten su ta mokytojo laime? O ar būna laimingų direktorių?

REKLAMA

Manau, mokytojo laimei užtenka pamokoje švytinčių kelių porų akių. O kai jų švyti keliolika, – tai jau super . Taip būna. Ne visada, bet dažnai. O ar būna laimingų direktorių? Aš nebuvau, nes mane privertė juo būti. Praradau vienuolika mokytojo metų. Galbūt Saulius Jurkevičius arba Raimondas Dambrauskas yra laimingi, nes jie – ne kišeniniai direktoriai. Šiandien labai daug kišeninių, kuriems graži pati direktorystė be jokios idėjos.

Jums teko vadovauti ir vaikų namams dar sovietmečiu. Kaip vertinate šiandienos globos namus?

Vaikų namams netyčia teko pavadovauti ir sovietmečiu, ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tai yra bėda. Iš arti patyriau, kad net geriausia pasaulyje auklytė yra bejėgė prieš begalinį nors ir labai netikusių namų ilgesį, prieš kraujo balsą.

REKLAMA

Koks, Jūsų akimis, yra šiandienos mokinys? Sugretinkite jį, tarkime, su savąja karta.

Šiandienos mokinius gretinti su manąja, šešiasdešimtmečių karta, beprasmiška: visiškai kitas kontekstas! Jei mano laikais būtų buvęs kompiuteris, internetas su visais facebook ir instagram, gal ir aš ten būčiau lindėjęs. Tada vienintelis malonumas buvo ryti knygas, klausytis traškančio „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“ radijo. Pasirinkimo neturėjome, o dabar visi seneliokai gudrūs postringauti, kokie jie dvasingi! Juk ir tada ne visi daug skaitė, toli gražu ne visi gražiai mokėsi. Tokius siųsdavo traktoristais, šaltkalviais, melžėjomis mokytis... Žinoma, liūdna, kai dažnas vaikas šiandien nesugeba sklandaus sakinio suregzti, elementaraus paveiksliuko internete surasti. Daug atsirado lepių mamytukų, kurių mamos neadekvačiai vertina ir mokytojus, ir savo vaikus. Kiti, atvirkščiai, yra palikti likimo valioje, o mamos jokiais varpais neprišauksi. Tai mūsų visų bėdos, tačiau bedieviška burnoti dėl šiandienos jaunimo. Kodėl tada perspektyvių studentų pilni KTU, VGTU, VU, Dailės bei Muzikos ir teatro akademijos?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip manote, ar viskas gerai Lietuvos švietimo sistemoje? Vis stiprėja įsitikinimas, kad ši ne tik nesurado teisingo kelio, bet pasirinko klystkelį, kur viskas matuojama mokinio surinktais balais.

Įvairios visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvoje viskas gerai tik ugniagesybos srityje. Teisėsaugos sistema bloga, sveikatos apsaugos sistema bloga, socialinės apsaugos sistema bloga, švietimo sistema irgi... Mano galva, mes paprasčiausiai lekiame traukinio priekyje, norėdami, kad viskas būtų čia ir dabar. Taip nebūna. Gyvename porevoliuciniu laikotarpiu, kuris gali tęstis ir trisdešimt, ir penkiasdešimt metų. Nereikia inkšti. Reikia kantriai dirbti. Pagaliau vienam iš penkių piliečių visados bus kas nors negerai.

REKLAMA

Kodėl mokykloje vis dar taip maža vyriško kvapo? Juk mokytojų algos nūnai nėra labai menkos. Moterų mokykloje, sutikite, yra antgamtiškai daug, o pagal prigimtį jos – labiau konservatorės, linkusios prisitaikyti prie sistemos.

Dėl mokytojų atlyginimų diskutuojama be paliovos. Vieniems jie atrodo labai dideli, kitiems normalūs. Tai priklauso nuo to, su kuo palyginsi: jei su minimaliu – taip, jei su aukštesnio valdininko – mizeris . Vyrų stygių mokykloje turbūt lemia ne tik atlyginimas. Vyrai, ypač dabar, bando surasti ką nors prestižiškesnio, apčiuopiamesnio. Pagaliau, buvęs Pedagoginis institutas, nors ir pervadintas Edukologijos universitetu, buvo, yra ir, matyt, liks mergelių meka , kaip ir sovietiniais laikais. Taip, pedagogės dažnai yra konservatyvios, bailios, bet jos stropesnės, ypač popierius rašydamos.

REKLAMA

Kaip vertinate ministro Dainiaus Pavalkio įsakymą dėl privalomo matematikos egzamino?

Pažįstu keletą gerbiamų matematikų, kurie beveik įtikino, kad matematika – ne tik paprasti ir betiksliai skaičiavimai, bet ir puiki proto mankšta, padedanti, pavyzdžiui, ir gyvenime racionaliau mąstyti. Mes, šešiasdešimtmečiai, laikėme visus egzaminus ir dėl to nediskutavome. Pastaraisiais metais tapo pernelyg lengva gauti brandos atestatą. Tegu būna ir matematika privaloma, ir istorija. Nieko baisaus.

Gerai, o dabar atvirai apie švietimo reformą, juk Jums vis tiek gana greit į pensiją.

Atvirai sakant, apie švietimo reformą nelabai ką težinau. Neįdomu. Tam yra kažkokie strategai, tai tegu jie ir medituoja. O aš save įvardiju kaip vykdytoją. Priimu idėją, jeigu ši man atrodo racionali, arba atmetu, jei manau ją esant niekine. Man svarbu pamoka, jos kokybė, kiti su istorija susiję mokyklos renginiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tamstai ilgokai teko būti ir direktoriumi, ir mokytoju, taigi, pažįstate mokyklą kaip nuluptą. Gal jau esate nuo jos priklausomas ir mokyklos sargo vietos neatsisakytumėte išėjęs į pensiją?

Man juokinga, kai kolegos su baime skaičiuoja likusius iki pensijos metus. Ką esą tada reikės veikti? Kaipgi mokykla be manęs? Dėl Dievo meilės! Tegu tiktai greičiau ateina tas metas, tikrai surasiu, ką veikti! O iš mokyklos išeisiu pakelta galva ir neatsigręšiu. Jauskime saiką. Nesusireikšminkime. Viskas praeina.

Pašaukimas kaip atsidavimas

Asta Sakalienė, Panevėžio „Vilties“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja, turinti eksperto kvalifikacinę kategoriją, apdovanota kaip viena geriausių 2013 m. Lietuvos mokytojų.

REKLAMA

Gerbiama Asta, ar mokytojo darbui iš tikrųjų reikia pašaukimo? Gal įgijus šią profesiją gana gebėti sutarti su vaikais?

Mokytojo pašaukimas galbūt yra atsidavimas, malonumas, polėkis, įkvėpimas, darbas su meile ir iš širdies, o ne tik iš pareigos. Bet tokiam mokytojui nė kiek ne lengviau dirbti. Jis turi nuolat ruoštis, tobulintis, domėtis tyrimais, švietimo naujovėmis, jas taikyti savo darbe, analizuoti rezultatus, juos naudoti tolesniam ugdymui ir, aišku, gebėti koja kojon žengti kartu su šiuolaikiniais vaikais.

Pabaigėte Šiaulių universitetą, Panevėžio konservatoriją, turite ne vieną mokslo laipsnį ir profesiją, bet mokytis vis nesiliaujate. Esate jauna, o patirtimi jau dalijatės su kolegomis. Ar įmanoma išmokti mokytojauti?

REKLAMA

Mokytojas mokiniui turi būti pavyzdys, todėl ir turi nuolat mokytis. Mokytojauti įmanoma išmokti. Aš ir pati, atlikdama pedagoginę praktiką mokykloje, labai daug įgijau pedagoginiam darbui reikalingų profesinių kompetencijų ir patirties.

Esate puikiai įvaldžiusi informacines technologijas (IT) ir jas naudojate labai kūrybingai. Kaip randate laiko dar ir savo klasės interneto svetainei kurti?

Stengiuosi neatsilikti nuo kompiuterizuotos vadinamosios Z kartos, kad ta atskirtis būtų kuo mažesnė, todėl domiuosi IT, jas taikau savo darbe. O klasės svetainė padeda vaikus nukreipti tinkama linkme ir turiningai planuoti jų laiką, praleidžiamą internete. Svetainėje pateikiu įvairių nuorodų į mokomuosius objektus, kur vaikai gali mokytis ir skaityti, ir skaičiuoti, ir plėsti lietuvių bei anglų kalbų, gamtos mokslų žinias, atlikti praktines užduotis, džiaugtis savo ir draugų darbais, prisiminti klasės renginius. Ne visada užtenka laiko visiems tobulinant svetainę, tačiau man tai – mielas užsiėmimas.

REKLAMA
REKLAMA

Mokytojai nūnai itin skundžiasi biurokratizmu, popierizmu, nesibaigiančiomis švietimo pertvarkomis, kurios trukdo susikaupus dirbti. O kaip jums?

Švietimo sistemoje pokyčių reikia, tačiau vien skundais nieko nepasieksi. Pritariu, kad reikėtų didinti finansavimą mokykloms, mažinti popierizmą, peržiūrėti programas ir kt. Manau, kad švietimo sistemai reikėtų pastovumo, t. y. ne nuolatinio ko nors naujo ieškojimo, bet seno tobulinimo.

Pastebima, kad nūnai daugėja mažaraščių, o aukštųjų mokyklų dėstytojai tikina, kad pirmakursiai nesugeba savarankiškai mąstyti. Kaip manote kodėl?

Tai ne tik pastebi mokytojai, dėstytojai, bet ir rodo nacionaliniai, standartizuoti ir tarptautiniai mokinių laimėjimų tyrimai. Priežastys yra kelios: ankstyvųjų skaitymo veiklų nebuvimas, namų aplinkos įtaka ir edukaciniai ištekliai, programos, vadovėliai. Galbūt mokytojai netiksliai nustato prioritetus ir kt. Paminėčiau mokinių požiūrį į skaitymą ir skaitymo gebėjimus. Iš tiesų tiems vaikams, kurie mažai skaito, sunkiau sekasi suvokti tekstą, daryti išvadas, argumentuoti, interpretuoti, integruoti, paaiškinti, įvertinti turinį, kalbą, teksto elementus. Dėl neskaitymo nukenčia ir raštingumas, ir kalbinė raiška.

REKLAMA

Bet yra vaikų, kuriuos tenka tempti už ausų? Kaip užkutrinate tinginėlius ir apatiškuosius?

Tempimą už ausų suprantu netiesiogiai. Apatiškus, pasyvius, pritinginčius mokinius tenka pergudrauti, t. y. nuolat motyvuoti, įnorinti, kontroliuoti, skatinti, rasti už ką pagirti, įrodyti mokymosi naudą, paaiškinti, kodėl reikia stengtis, nusakyti laukiamus džiuginančius rezultatus, atrasti jo pomėgius, mėgstamą veiklą, ugdyti valią, pareigą, atsakomybę, mokymosi mokytis kompetenciją. Aišku, tai yra ilgalaikis tikslas.

Lygiava iš mokyklos vis dar neišgyvendinta. Kaip patartumėte valstybei rūpintis gabiais, daugiau siekiančiais vaikais?

Švietimo ir mokslo ministerija jau susirūpino gabių ir talentingų vaikų ugdymu, parengė tam tikrą veiksmų planą. Šalyje veikia kelios gabių vaikų ugdymo akademijos, vykdomi mokymai, skirti mokytojams mokytis kelti kognityvinius gebėjimus ugdančius klausimus. Norėtųsi, kad būtų skiriama pinigų papildomoms konsultacijoms po pamokų, kad mokyklose būtų įrengtos laboratorijos, kuriose būtų atliekamos praktinės užduotys, tyrimai, bandymai.

Palyginkite, prašau, savo laikų mokyklą ir dabartinę. Ko pasiilgstate, kokios naujovės jums atrodo sveikintinos?

Pirmiausia skiriasi dėstomi dalykai, programos, vadovėliai, pratybų sąsiuviniai, vertinimo sistema, tam tikrų vertybių ugdymas, ėjimo į mokyklą laikas, mokinių ir mokytojų teisės ir pareigos. Išliko, tik kitu pavadinimu, tarkime, uniformos, talkos (dabar – akcijos). Anksčiau labai daug dėmesio buvo skiriama knygų skaitymui, rišliosios kalbos ugdymui, apskritai žinioms. Aišku, nebuvo informacinių technologijų. Šiuolaikinėje mokykloje pabrėžiama laisvė, demokratija, tautiškumas, humanizmas, ugdomos įvairios kompetencijos, atvirai kalbama apie patyčias.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų