Artėjant gegužei, kai užsieniečiai jau galės oficialiai pirkti žemę Lietuvoje, tautos išrinktieji paknopstomis reglamentavo vadinamuosius saugiklius dirbamos žemės pirkėjams.
Ūkininkams akivaizdu, kad vadinamųjų žemės įsigijimo saugiklių įstatymas yra skylėtas. O ne vienas politikas įsitikinęs, kad patvirtinta daugiau „trukdiklių“ nei „saugiklių“. Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija suskubo prašyti šalies Prezidentės vetuoti priimtas įstatymų pataisas, kurios esą pažeis teisėtus Lietuvos ir užsienio šalių piliečių interesus.
Daugiau lozungų nei „saugiklių“
Nemažai žemdirbių daug metų laukė, kada bus pažaboti visoje Lietuvoje žemes supirkinėjantys stambūs žemvaldžiai ir spekuliantai, tačiau valdantieji, švelniai tariant, į tai ilgai žiūrėjo pro pirštus. Manoma, kad dešimtadalį ar dar daugiau dirbamų žemių jau valdo užsieniečiai, o vietiniai stambūs žemvaldžiai, ne vieną ūkininką nuvarę nuo žemės, savo rankose yra sutelkę po dešimtis tūkstančių hektarų. Tik kai šalies gyventojai pareikalavo referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir priartėjus metui, kai jiems neliks kliūčių pirkti Lietuvoje žemę, politikai skubiai pradėjo dėlioti „saugiklius“.
„Daugiau nei aštuonerius metus Lietuvos politikus raginome kuo greičiau priimti vadinamųjų žemės ūkio paskirties žemės pardavimo saugiklių įstatymą ir daug tikėjomės iš 2013 m. imto rengti įstatymo projekto. Teikėme daug pastabų bei siūlymų ir dabar galiausiai matome, kad įstatyme beveik neliko „saugiklių“, o įteisinami lozungai“, – įstatymo projekto svarstymo išvakarėse raštu į Seimo narius kreipėsi Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Jonas Talmantas.
Ūkininkams peršasi mintis, kad kuriami tokie „saugikliai“, kad būtų sudarytos spragos žemės perpardavinėtojams ir stambiajam žemės ūkio verslui, kuriam 500 ha dirbamos žemės nuosavybė – ne riba. O dauguma smulkių ir vidutinių ūkininkų, priėmus šį įstatymą, esą bus apkrauti papildomais popieriais ir darbu juos rengiant, bet jų galimybės konkuruoti įsigyjant žemės bus menkos.
„Įstatymų leidėjai deklaruoja, kad šiuo įstatymu bus sustabdytas besaikis žemės telkimas vienose rankose, užkirstas kelias spekuliuoti žeme, sudarytos sąlygos plėtoti žemės ūkio verslą esamiems tikriems žemdirbiams ir ribojamas užsienio kapitalo skverbimasis į Lietuvos žemės ūkį. Deklaruoti ketinimai buvo geri ir mes, ūkininkai, naiviai patikėjome, kad į mūsų išsakytas mintis bus įsiklausyta ir bus ginami daugumos žemdirbių interesai. Bet akivaizdu, kad stambaus verslo interesai ir šiuo atveju paėmė viršų“, – įsitikinęs Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos lyderis Raimundas Juknevičius.
Ketvirtadienį Seime skubos tvarka „saugiklius“ dirbamos žemės pirkėjams reglamentavę politikai pripažino, kad įstatymas parengtas skubotai ir jį gali tekti greitai taisyti. Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas Eugenijus Gentvilas žemės įsigijimo „saugiklių“ įstatymą pavadino feodalizmo triumfu: „Saugodamiesi užsieniečių, neriame kilpą daugumai lietuvių!“ Prie Seimo su plakatais suvažiavę LŪS atstovai sakė, kad galėjo būti ir blogiau, jei būtų buvę patvirtintos visos liberalų siūlomos pataisos.
Pataisos nesunkiai apeinamos
Politikų pastangos dėlioti „saugiklius“ įsigyjant dirbamos žemės yra stipriai pavėluotos – tūkstančiai hektarų jau sutelkti žemvaldžių rankose. LŪS laikosi nuomonės, kad anksčiau įtvirtintas ribojimas, leidžiantis vienam asmeniui įsigyti ne daugiau kaip 500 ha, turėjo galioti visiems be išimčių. Tačiau nuo 2003 m. leidus juridiniams asmenims pirkti dirbamos žemės, ši nuostata tapo lengvai apeinama: vienas fizinis asmuo galėjo steigti nors ir šimtą bendrovių ir visas šimtas jų galėjo pirkti po 500 ha žemės. Todėl nenuostabu, kad kai kurie stambūs Lietuvos žemvaldžiai deklaruoja daugiausia pasėlių ES.
Dabar įstatyme numatyta, kad 500 ha apribojimas galioja susijusiems fiziniams asmenims ir bendrovėms, t. y. tiems, kurie turi daugiau kaip 25 proc. (buvo 50 proc.) juridinio asmens akcijų ar pajų. Jiems bus priskaitoma bendrovės valdoma žemė.
Anot ūkininkų, šis „saugiklis“ nieko vertas, nes jį bus galima nesunkiai apeiti. R.Juknevičius pateikė pavyzdį: „Štai vienas ūkininkas, jo sūnus ir jo draugas ūkininkas bei dukra visi atskirai nusiperka po 500 ha. Tada į draugiją pasikviečia simbolinį partnerį ir įsteigia žemės ūkio bendrovę. Simboliniam partneriui duoda 1 proc., o draugai su atžalomis pasidalija po 24,25 proc. (kad neviršytų 25 proc.) ir vėl gali pirkti 500 ha. Taip kurdami vis naujas bendrovės, jie galės pirkti tūkstančius hektarų. Tai akivaizdu žemdirbiui, bet ne įstatymo leidėjams. Siūlėme, kad turimam akcijų skaičiui būtų priskiriama proporcingai atitinkama dalis bendrovės ar įmonės valdomo žemės ploto. Tada būtų aišku, kas ir kiek Lietuvoje turi įsigijęs žemės, ir nereikėtų spėlioti – 18 tūkst. ar 32 tūkst. ha. Bet tai, matyt, kai kam neparanku.“
Ūkininkai kritikuoja ir įstatymo projekto nuostatą, pagal kurią 500 ha apribojimas negalios tiems, kurie laiko daugiau kaip 1 sąlyginį gyvulį hektarui. „Prisidengiama gerais ketinimais skatinti gyvulininkystės plėtrą, bet akivaizdu, kad sudaroma landa įstatyme, nes gyvulius galima įsigyti tik „popieriuje“ ir vėl neribotai plėsti savo dvarus“, – dar vieną spragą įvardijo Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas.
Dvarų nekuria
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Jeronimas Kraujelis įsitikinęs, kad daugelis įstatymo formuluočių esą tendencingos, kad būtų kuo labiau suvaržyta bendrovių veikla. Jis ne kartą politikams rodė skaičius, patvirtinančius kad pajinių bendrovių dirbami žemės plotai nedidėja.
„Asociacija neranda faktų, kad pajinės bendrovės spekuliuotų žeme. Jos žemę dirba, kad gamintų produkciją, išsaugotų darbo vietas, sumokėtų mokesčius ir dar atliktų pareigą visuomenei. Juridinių asmenų (įskaitant eksperimentinius, mokomuosius, pagalbinius ūkius) deklaruotos žemės plotas 2006-aisiais sudarė 13,5 proc., o 2013 m. – 13,6 proc. visų deklaruotų plotų. Tai rodo, kad bendrovės nieko neužgrobė, jokių dvarų nesukūrė. Jos, naudodamos tik tiek žemės, pagamino apie 40 proc. gyvulininkystės ir apie 20 proc. augalininkystės produkcijos. Jose žemės panaudojimo efektyvumas yra apie 2,5 karto, o darbo našumas – apie 3,5 karto didesnis nei kituose ūkiuose. Mokesčių ir įmokų, skaičiuojant 1 ha, bendrovės sumoka 4,5 karto daugiau nei kiti ta pačia veikla užsiimantys ūkiai“, – dėstė J.Kraujelis.
Ūkininkai tikina, kad jie nėra nusiteikę prieš seniai dirbančias ir žeme nespekuliuojančias bendroves. Nemažai rūpesčių jiems ne kartą sukėlė nauji žemvaldžiai.
Nuogąstavo dėl savivaldos komisijų
LŪS stipriai kritikavo nuostatą, kad norintiesiems įsigyti daugiau nei 10 ha žemės reikės gauti savivaldybės administracijos leidimą, išduotą apsvarsčius savivaldybės tarybos sudarytos specialiosios komisijos siūlymą. Parlamentarai nubalsavo, kad leidimus žemei pirkti turės išduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos padaliniai.
Ūkininkai nuogąstavo, kad komisijos, į kurias žmonės būtų pakviesti dirbti visuomeninais pagrindais, neišvengtų šališkumo. Mat nustatyti formalūs kriterijai, kuriais būtų reikėję vadovautis išduodant leidimus. Buvo siūloma, kad komisijos, nagrinėdamos žemės pirkimo prašymus, turėtų įsitikinti, ar, sudarius dirbamos žemės perleidimo sandorį, bus įvykdyta bent viena iš šių sąlygų: didinamas žemės ūkio veiklos konkurencingumas ir perspektyvumas, skatinamas maisto grandinės organizavimas ir rizikos valdymas žemės ūkyje, skatinama socialinė įtrauktis, mažinamas skurdas ir kt. LŪS atstovai mano, kad patikėti savivaldybėms išduoti leidimus žemei pirkti būtų rizikinga ir dėl dažnų korupcijos apraiškų savivaldoje.
Kam superkama žemė visoje Lietuvoje?
Ūkininkai piktinosi, kad įstatymo pataisų rengėjai atmetė jų siūlymą žemės pirkimą riboti teritoriniu principu. Jie siūlė įteisinti, kad pirkėjai dirbamos žemės galėtų įsigyti tik tame rajone, kur jie gyvena, arba gretimose savivaldybėse. „Laikraščiuose pilna skelbimų, kad visoje Lietuvoje perkama žemė. Kokiu tikslu? Ar ūkininkas iš Vilniaus rajono važiuos ją dirbti į Joniškio ar Šiaulių rajoną?“ – klausė LŪS lyderiai, norintys išgirsti politikų atsakymą.
„O ką daryti tiems, kurie šiandien spaudžia pinigą Airijoje ar Norvegijoje, kad grįžę į Lietuvą nusipirktų svajonių ūkį, kaip Smetonos laikais darė grįžusieji iš Amerikos?“ – ūkininkams neliko skolingas E.Gendvilas.
Po sandorio privalės dirbti 5 metus
Žemdirbiams palanku, kad žemės įsigijimas bus siejamas su žemės ūkio produkcijos gamyba (minimalias metines apimtis vienam hektarui nustatys Žemės ūkio ministerija), o pirkėjas privalės įsipareigoti ją dirbti 5 metus.
Norintiesiems įsigyti dirbamos žemės bus privalu turėti ne mažesnę kaip 3 metų per pastarąjį dešimtmetį ūkininkavimo patirties (įskaitant ir žemės ūkio studijas) ir deklaruoti pasėlius, su žemės ūkiu susijusį išsilavinimą arba būti įregistravusiam ūkininko ūkį. Ši nuostata nebus taikoma įsikuriantiems jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems leidimą įsigyti dirbamos žemės.
Nustatyti reikalavimai nebus taikomi ir leidimas neprivalomas, kai, įsigijus žemės, dirbamas plotas nebus didesnis nei 10 ha, kai įsigyjami valstybiniai dirbami sklypai, naudojami nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai pirmumo teise perkami žemės sklypai, priskirti žemės konsolidacijos projekte nurodytai teritorijai, kai perkami tarp nuosavų žemės sklypų įsiterpę valstybiniai plotai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė arba kai įsigyjamas žemės sklypas patenka į teritoriją, kurioje pagal savivaldybės bendruosius planus žemė numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai arba kai žemės sklypas perduodamas kredito įstaigai pagal sudarytą hipotekos sandorį.
Nereikės įrodyti lėšų kilmės
Seimo nariai nepritarė tam, kad už nustatytų žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisyklių nevykdymą būtų skiriamos 2,5–5 tūkst. litų baudos. Parlamentarai atmetė pasiūlymą, kad dirbamos žemės pirkėjas turėtų pildyti deklaracijas ir jose pateikti duomenis apie jau įsigytą žemės kiekį iki gegužės 1-osios, taip pat ir apie lėšų, kuriomis ketinama dar pirkti žemės, kilmę, nurodyti, kokia žemės ūkio produkcija būtų auginama ar gaminama.
Seime nebuvo pritarta ir siūlymams, kad žemės mūsų šalyje galėtų įsigyti tik tie, kurie susikalba lietuviškai bei mokėjo mokesčius Lietuvoje, nekelia grėsmės jos nacionaliniam saugumui, suverenitetui ar teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai ir bus pateikę įrodymus dėl ypatingų (finansinių, kultūrinių, giminystės, šeimos ir kilmės) ryšių su Lietuva ar vietos, kur norės įsigyti žemės, bendruomene.
Parlamentarai nesutiko pristabdyti valstybinės žemės pardavimo, kol nebaigtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas. Taip pat nepritarė, kad jau pradėtus žemės pirkimo sandorius būtų leidžiama baigti pagal reikalavimus, galiojusius iki gegužės 1-osios.
Vida Tavorienė
