Nuo medžioklės ir rinkimo buvo pereinama prie grūdų auginimo ir ilgą laiką buvo manoma, jog grūdai auginami duonai gaminti. Tačiau kaip teigia ekspertai, grūdai buvo naudojami alui gaminti, o šio poveikis žmones paskatino žmones sėsliai kurtis ir užsiimti žemdirbyste.
Kaip teigia Patrickas McGovernas, dirbantis Pensilvanijos universitete, alus turi daugybę pranašumų: daug vitamino B, amino rūgšties lizino, be to gerti alų buvo kur kas sveikiau nei vandenį, mat rūgimo procesas išnaikindavo daugelį bakterijų ir virusų.
Teigiama, kad senovėje alų gamindavo šamanai, kurie būdavo kartu ir savotiški bendruomenės medikai. P. McGovernas pabrėžė, kad šalavijų ir čiobrelių, sudėtyje turinčių priešvėžinių medžiagų, buvo rasta senovės Egipte alui laikyti skirtuose induose, o pelyno – senovės kinų ryžių vyne.
Alus buvo svarbus kaip bendruomenės vienijimo veiksnys, naudojamas ceremonijų ir švenčių metu. Jo tuomet buvo sunaudojama žymiai daugiau, nei dabar.
Apie alaus svarbą pirmasis dar 1950-aisiais prabilo Čikagos universiteto mokslininkas Robertas Braidwoodas. Anot šio mokslininko, dabartinėse Jordanijos, Sirijos ir Izraelio teritorijose rasti grūdai ir pjautuvai įrodo, kad būtent dėl miežių XIII-XIX a. pr. Kr. čia klajoję natufai tapo sėslūs.
R. Braidwoodo manymu, natufai miežius naudojo maistui. Tačiau jo oponentas Jonathanas Saueris nelinkęs su tuo sutikti. Jis teigė, kad primityvios derliaus nuėmimo technologijos galėjo garantuoti tik labai nedidelį derlių, tad žmonėms kur kas vertingesnis atpildas už sunkų triūsą buvo ne maistas, o alkoholis.
Ši teorija buvo paremta Pensilvanijos universiteto antropologijos dėstytojo Solomono Katzo teigimu, kad esą itin mažai įrodymų apie duonos svarbą. Pietvakarių Irano regione atlikti augalų tyrimai atskleidė, kad tik 3,4 % visų jų sudarė sukultūrinti grūdai. Anot S. Katzo, tas nedidelis kiekis grūdų buvo surenkamas ir iš jo gaminamas alus.
„Greičiau troškulys, o ne alkis buvo stimulas auginti javus“ – teigia S. Katzas.
