Margarita PŪDŽIUVIENĖ
Batakių geležinkelio stoties kaime esantis senas ponų Chrožentauskių šeimai kadaise priklausęs Kuba vadinamas Batakių dvaras gyvena paskutines savo dieneles. Daugiau nei dviejų šimtų metų senumo pastatas avarinės būklės pripažintas jau nuo 1999 metų, jau keletą metų jame, begalinčiame pasigirti tik kiauru stogu ir išpuvusiomis grindimis, gyvena vieni du – antsvorio ir podagros kamuojamas Vytas Tarvainis ir jo kaimynė Ona Labatmedienė.
Nuo liepos 1 dienos ketinama dvarui nutraukti elektros tiekimą. Kol kas paskutinieji „dvariškiai“ pernelyg galvos nesuka – kaitinasi saulutėje, mena senas geras dienas, kai Kuboje dar zujo 14 šeimų, virė gyvenimas ir kai kojos dar nunešdavo iki šalto netoliese sruvenančios Ančios vandenėlio.
Išsikeldama išsiveš ir virtuvę
Aukštomis žolėmis ir krūmais apaugęs Kubos dvaras, žvelgiant nuo pagrindinio kelio, vos pastebimas. Tamsus didžiulis pastatas liūdnai lenkia savo praretintais šiferio lakštais dengtą galvą kartkartėmis užsukantiems Vyto ar Onos svečiams – medinės sienos krypsta, sijos nebeišlaiko stogo konstrukcijų. Ties įėjimu į koridorių stoge žioji skylė, medinis lubų perdengimas permirkęs, po juo – baltu pelėsiu padengtos banguotos grindys.
Vytas ir Ona sėdėjo kieme ant laiptų. Kadaise, sako, toje vietoje stovėjo dvaro kolonos ir klombos su gėlėmis.
Pastatas kiaurai vėjų perpučiamas – daugumos iš 14 butų langai išdaužyti ar išplėšti su rėmais, kaip ir durys, lubas laikančios sijos įlūžusios, iš grindų auga medžiai, krūvos šiukšlių.
Paskutiniai gyventojai linksmai šnekučiavosi saulutėje, srėbė Onos lauko virtuvėje virtą kopūstų sriubą. Moteris sako, jog ši virtuvė jai statyta. Lubos kaip tik jai pritaikytos – vos aukštesnės nei 1,60 metro. Yra joje ir lova – tam atvejui, jei virdama labai pavargtų... Ona sako, jog tą dieną, kai ji iš čia išsikels, nugriaus savo virtuvę ir su savimi išsiveš. Lentas. Nepaaiškino kodėl. Gal prakuroms, o gal dėl lentose įsigėrusių prisiminimų.
Sulaukė ponų palikuonio vaišių
Ji Kuboje gyvena daugiau nei trisdešimt metų. Kaip ir vienintelis jos kaimynas Vytas. Jo vaikystė prabėgo sodyboje netoli geležinkelio stoties. Mirus tėvui su motina Kuboje jis gyveno ilgo, per visą namą besidriekiančio koridoriaus gale, kambaryje, kurio lubos dabar jau įlūžusios. Pastate yra ir du „sveiki“ butai – jie užrakinti. Pasak Vyto, vieną jų kartkartėmis aplanko savininkas. Vytas su juo telefonu susiskambina, neseniai tėvo dienos proga paskambino ir pasveikino. Kaimynas turi keturis vaikus. Vytas vardija jų vardus. Ona apgaili, kad nebegyvena Kuboje „jų kūdikiai“. Tiek Vytas, tiek Ona keturiems vaikams, kol tėvai išvykdavo į miestą reikalų tvarkyti, aukles atstodavo. Su nostalgija kaimynai mena dienas, kai Kuboje gyveno 14 šeimų. Gyvenimas virė tiesiogine žodžio prasme – kiekviena šeima turėjo po lauko virtuvę, pietų metu, dūmeliams iš kaminų rūkstant, visi trobesiai ir jų centre stovintis dvaro pastatas panašėjo į atskirą kaimelį, kurį aplinkiniai praminė Kuba.
Kubos pavadinimas prilipo šiame šimtmetyje, tačiau užpraėjusiame (XIX a.), Kuba buvo vadinama Batakių dvaru, jo, kaip ir netolimo Lankininkų dvaro savininkai Chrožentauskiai. Vytas sako, kad prieš keletą metų pastarųjų anūkas (o gal proanūkis) lankėsi Lietuvoje, domėjosi savo protėvių dvarais. Į Kubą jis neužsuko, užtat čia atkeliavo jo vaišės. Pasak Vyto, seniūnijos darbuotojas buvusiems gyventojams tada nuo šiuo metu Vokietijoje gyvenančio Chrožentauskių palikuonio atgabeno po saldainių maišą, kitokių maisto produktų ir 200 litų.
Kas vyksta kaime, susižino telefonu
Gyvasties dabar Kuboje mažoka. Į svečius užsuka produktus Onai atvežantis sūnus. Paštininkė nebeužsuka. Vytas šiemet laikraščio nebeužsisakė. Žinias iš išorinio pasaulio „renka“ telefonu. Tai su vienu pažįstamu pasikalba, tai su kitu. Savaitei vieno telefono sąskaitos papildymo dešimčia litų nepakanka. Jei reikia, Vytas skambina kaimynams ir prašo, kad jį nuvežtų, kur reikia – telefonas labai praverčia, nes dėl skaudamų kelių sąnarių vyras sunkiai paeina. Ir jo kaimynė Ona skundžiasi kojų skausmais. O neseniai sako abu prie vos už keliasdešimt metrų esančios Ančios nueidavo pasimaudyti. Dabar prie upelio vedantis keliukas apaugęs žolėmis, kurios siektų pažastis. Vytas guodžiasi niekaip nepriprašantis kieno nors iš seniūnijos, kad bent kiek krūmų nupjautų – nesimato net kas pagrindiniu keliu važiuoja. Šnekus vyras ne kartą tiesė kaklą pasižiūrėti, kieno transporto priemonė lekia pro Kubos dvarą.
Kai oras geras, šildo saulutė, sėdėti kieme vienas malonumas. Kai lankiausi prieš metus, vyrą aptikau savo kambaryje. Oras buvo drėgnas, jam gėlė sąnarius. Gulėjo jis savo lovoje tada labai liūdnas. Tamsus, drėgme alsuojantis kambarys, rodos, traukė iš jo gyvybę. Tada vyras sakė nenorintis kraustytis į seniūnijos siūlomą socialinį būstą. Dabar, kai šiame name ketinama atjungti elektrą, jis apie išsikraustymą galvoja rimtai. Juk pagrindiniai vyro džiaugsmai – televizija, telefonas. Atjungus elektrą nebegalėtų naudotis ir šaldytuvu.
Lietaus merkiamas namas pūva, aplinkiniai butai braška lūžtant sijoms, per bestiklius langus vėjui pūstelėjus girdisi, kaip ritinėjasi šiukšlės.
„Labai kavalierna“
Mums kieme prie pagrindinio įėjimo bešnekant kažkas trakšteli ant stogo. Gal žiurkės? Vytas sako, kad dabar jų nėra.
– Nieko, žiemai prasidėjus sugrįš, – ranka nerūpestingai numoja jis.
Sako, kad į butą šios „kaimynkos“ nesibrauna, leidžia ramiai gyventi. Tik prieš porą metų, žiemą, kai Vytas neišvyko gyventi į Skaudvilės palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę (kasmet žiemos metu ten praleidžia po 4 mėnesius), pas jį bute buvo apsigyvenusi pelytė.
– Užsilipdavo ant užuolaidų apsidairyti. Aš jai duonos riekės kampą numesdavau. Draugavom, – pasakoja vyras.
Sako, žiurkes nubaido Prunckienė – Kubos katė. Pilka ilgaplaukė mums šnekučiuojantis snaudė virtuvėje. Ona prisakė jos neglostyti – esą katė pasiutusiai pikta ir nuožmi, kaip tikra politikė. Ypač nepatinka Prunckienei, kai kas nors liečia jai nugarą.
– Patinka patinka, – prieštarauja Vytas. – Tereikia jai prieš tai pasigerint. Aš duonos riekę į dešrą patrinu, duodu sėsti, tada – glostyk kiek nori.
Ona mėgina gyvūną kviesti. Katė ateina tik Vytui ją kviečiant garsios politikės vardu.
Anot Onos, katė dažnai veda kačiukus:
– Baisiai jau kavalierna yra. Pagimdo, o po poros savaičių vėl kavalieriaut traukia.
– Gerai, gerai, kad nesnaudžia, kol jauna, – užstoja katę Vytas.
Vytas ir Oną per dantį patraukia, ko ji neieškanti sau antros pusės. Maždaug 70-ies senolė jo provokacijai pasiduoda atkirsdama, kad Batakių geležinkelio stoties kaime nėra jos skonio vaikinų.
– Pagal mana sekunda nier tokių kavalierių, – šypteli rožinę skarelę ryšinti Ona.
Viens kitam šeimą atstoja
Ne kartą, į Oną kreipdamasis, Vytas ją mama pavadina, nors jų giminystės ryšiai nesieja. Tačiau, matyt, gyvenimas kaimynystėje suartina. Pasak Vyto, kaip kitaip vadinti asmenį, kuris padeda, yra šalia, kai to labiausiai reikia, išneša naktipuodį atstojantį kibirą.
Optimizmo nestokojantis Vytas nevengia kalbėti apie savo sveikatą, apie viršvorį ir atvirai pripažįsta, kad „ponų liga“ dar vadinamą podagrą „įsitaisė“ dėl ydingo gyvenimo būdo.
– Tai alus, tai vyniuks – vis per tuos velnius, – sako vyras.
Dabar jis sveria 130 kg, prieš porą metų sako svėręs 170 kg. Kilogramai ėmė augti po kariuomenės. Pasibaigus privalomajai karinei tarnybai jis buvo išsiųstas į dviejų mėnesių mokymus Taurų dvaro kariniame miestelyje. Tačiau bėda – vadovybei kilo sunkumų rasti uniformą tada apie 130 kg svėrusiam kariui.
– Stambiems jie į kelnių klynus įsiūdavo gumas, ir man tokią įsiuvo. Atnešė pasimatuoti – aš apsivilkau, išpūčiau pilvą, sakau „niepodchodit“. Atsibodo jiems, kad aš su civiliais rūbais kareivinėse vaikštau, tai po dešimties dienų jie mane paleido namo, – didžiuojasi savo išdaigomis vyras.
Klega Vytas, klega Ona. Tačiau kaip tikri šeimynykščiai netrunka ir susibarti man ėmus teirautis apie tai, kas laukia Kubos.
– Čia viską išlygins ir pamatysit, ką pastatys, – pradeda pasakoti Ona, kai Vytas ją pertraukia.
Vyras bara ją ir sako nesikišti ir neskleisti apkalbų. Ona tildoma supyksta ir tęsia:
– Jie jau kabelį iki namo naują po žeme nutiesė. O tuos laidus atjungs, – rodo į elektros stulpus moteris.
Vyras sako nesirūpinti ne savais reikalais ir neleidžia jai pasakoti apie girdėtas kalbas. O jos išties neįtikėtinos – esą šioje vietoje bus statomas pramogų centras (gal senolė turėjo omeny kaimo turizmo sodybą?).
Labiausiai tikėtina, kad nugriaus
Vyto bute vaizdas per dvejus metus tapo dar graudesnis – byra lubų tinkas, drėgmės ir pelėsio tvaikas dar stipresnis. Sako prašęs seniūnijos, kad skylėtas stogo vietas šiferiu uždengtų, nes į laiptinę prilyja. Penktadienį seniūnas Vytą vešis į Tauragę aprodyti socialinio būsto, kuris jam siūlomas. Vytui jau seniai siūloma kraustytis į socialinį būstą Tauragėje, jis vis atsisakydavo – Kuboje laiko meilė gimtajam kraštui.
– O ką aš toj Tauragėj bėdai ištikus prisikviesiu? – sako vyras.
Kadaise apvaikštinėtus laukus, apibėgiotas pievas sunkiai paeinantis Vytas glosto akimis. Džiaugiasi ką nors naujo nugirdęs apie tai, kaip sekasi kaimynams.
Kaip sako Jonas Juozapaitis, Batakių seniūnas, nutraukti elektros tiekimą į Kubos dvarą planuojama liepos 1 dieną. Vos dvare neliks Onos ir Vyto, rajono savivaldybės taryba svarstys tolimesnį Kubos likimą, anot seniūno, labiausiai tikėtina, kad avarinės būklės pastatas bus nugriautas. Išgirdęs Onos girdėtas kalbas apie planus Kubos vietoje statyti naujus statinius, J.Juozapaitis juokiasi – kaimo žmonės visko prisigalvoja.
Pasak Edmundo Mažrimo, Kultūros paveldo tarnybos vadovo, Kuba – tai Batakių dvaro dalis, pastatyta 1798 m. Jo amžių istorikui atskleidė kažkada čia rasta girnapusė su tų metų įrašu. Daugiau nei dviejų šimtų metų amžiaus pastatas nėra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.
