Vidas Gavelis
Nuo senų laikų žmonės mėgo suteikti sau išskirtinumą, t. y. simbolį sau, savo giminei ir savo kraštui. Tokį ženklą, kad jį pažintų iš toli. Dažnai tokiuose simboliuose, heraldikoje, būdavo vaizduojami gyvūnai. Gyvūnai, gyvenantys šalia ir įkūnijantys žmogaus norimas savybes.
Manoma, kad heraldika atsirado tarp pirmojo ir antrojo Kryžiaus žygių (1099–1147 m.). Ir neatsitiktinai, bet apie tai – vėliau.
Gerokai prieš tai atsirado totemai. Tiek herbai, tiek totemai atliko tą pačią pagrindinę funkciją – buvo giminės simboliai. Su tam tikra išlyga totemą galima pavadinti senoviniu herbu, nes jis taip pat buvo kaip skiriamasis ženklas. Totemu galėjo būti bet kas, bet dažniausiai jais tapdavo gyvūnai.
Tarkim, jeigu gentis lenkėsi lokiui, tai visi jos nariai nuoširdžiai tikėjo, kad jie esą kilę iš to žvėries ir prireikus gali prašyti ir tikėtis savo globėjo ir net giminės pradininko pagalbos.
Medūza Gorgona
Įprastų mums herbų artimesnės užuomazgos daugelyje šalių atsirado beveik vienu laiku. Antikos rašytojų ir filosofų darbuose tyrinėtojai aptiko simbolinių ženklų aprašymų. Ant skydų puikavosi Medūzos Gorgonos galva, turėjusi kelti siaubą priešui, Aleksandro Makedoniečio šalmą puošė jūrų arkliukas, Achilo šalmą – erelis. Tokie ženklai buvo tiesiog emblemos, papuošimai, reikalingi dėl grožio arba priešui įbauginti, pavyzdžiui, Medūza. Panašiems reikalams indėnai rinko skalpus...
Romos imperijos būriai skiriamuosius ženklus turėjo ant skydų, kurie nurodydavo priklausomybę kariniam vienetui. Pagal tą simbolį būriai net būdavo pavadinami. Tiesa, romėnai nebuvo prisirišę prie šalia bėgiojančių ar skraidančių padarų. Jų simbolikoje galima rasti ir retesnių rūšių būtybių. Pavyzdžiui, minotaurų.
Kardu ir ugnimi
Manoma, kad pirmieji herbai galėjo atsirasti dar X a., tačiau tą įrodyti sunku. O štai kalbant apie XI a., jau viskas aiškiau, nes archeologai aptiko išlikusių antspaudų ir rašytinių šaltinių. Beje, tais laikais, kai ne visi mokėjo skaityti ir rašyti, antspaudas su atitinkamu piešiniu parodydavo, kokia giminė susijusi su konkrečiu raštu. Arba kieno tai daiktas. Kai kurių tyrinėtojų manymu, įrodymai apie herbų egzistavimą atsirado praėjus tik keliems šimtams metų po jų atsiradimo.
Šiaip ar taip, Kryžiaus žygiai paskatino heraldikos formavimąsi, taip pat – masinį herbų naudojimą. Kaip žinia, tikėjimo nešimas tokiems žygiams toli gražu nebuvo vienintelis tikslas. Kur kas svarbiau buvo pagerinti gyvenimo sąlygas. Tuo metu galiojo įstatymas, kad žemes ir visą feodalo turtą paveldi vyriausias sūnus, ir jokių dalybų. Jaunesniems likdavo arba laukti brolio mirties, kartais net padedant Giltinei, arba vykti į svetimus kraštus išsikovoti garbės, žemių ir turtų. Valstiečiams buvo žadama, kad jie taip pabėgs nuo baudžiavos ir praturtės. Žygiui pritarė ir pirkliai, tikėdamiesi susidoroti su konkurentu – Bizantija.
Aišku, nederėtų atmesti ir to, kad išties buvo žmonių, kurie tikėjo nešantys tikėjimą netikėliams ir kartu gavę progą išpirkti savo nuodėmes. Tikėjimo nešimas ir savos galios stiprinimas labiau rūpėjo Bažnyčiai, matančiai nusilpusią Bizantiją. Tai leido pagerinti ir Europos bendrą situaciją, nes senąjį žemyną siaubė epidemijos, badas, dėl to kildavo neramumai. Be to, žmonėms išties nepatiko, kad Jeruzalę, kur gimė jų tikėjimas, valdo turkai.
Taigi tūkstančiai kryžiuočių patraukė į Rytus. Tokios masės jau nebuvo galima skirti vien iš veidų. Tuo labiau kad riterių kūnus kuo toliau tuo daugiau dengė šarvai. Šalmai paslėpė net veidus. Štai tada ir pagelbėjo simbolinis piešinys, parodantis, kas jį nešioja. Tai buvo vienas tikslas. O kitas turėjo ryšį su turto dalybomis.
Įsiveržę į svetimą miestą riteriai, aristokratai galėjo užimti vietinį namą, tačiau niekada nebuvo tikri, kad į tą patį namą neįsibraus kitas ginklo brolis. Tam ir pravertė herbai. Tai buvo tarsi antspaudas, šaukiantis, kad tas namas jau užimtas. Pirmiausia, aišku, herbas atsirado ant skydo, tačiau vėliau papildomi herbo ženklai pasirodė ant šalmų, smulkesnių aprangos detalių, žirgo priedų. Tautų ir kilmių maišalynėje riteriams tapo labai svarbu save išskirti iš minios, parodyti tautybę, kilmę ir karines sąsajas. Arabai labiau mėgo vaisius ir gėles, o kryžiuočių simbolikoje dominavo gyvūnai.
Didikų herbai
Atsiradus daugybei ženklų, kilo poreikis juos susisteminti. Taip atsirado heraldikos menas (ar mokslas?) ir jo žinovai – heroldai. Beje, valstybinės heraldikos institucijos ir dabar dirba šiuolaikinėse šalyse. Net ne monarchijose. Puikus pavyzdys – Lietuva, kur heraldikos klausimais dirba Lietuvos heraldikos komisija.
Atsiradus heroldams „laisvojo menininko“ darbas, kuriant naujus herbus, tapo sudėtingesnis, nes teko paklusti taisyklėms. Buvo aprašytos sudėtinės herbo dalys: skydas, skydo figūra, skydininkai, šalmas, šalmo papuošalas, karūna (vainikas), mantija ir žodžiai, užrašomi lotyniškai.
Lietuvoje seniausi herbai buvo gana paprasti. Tai Gediminaičių stulpai, simbolizavę Gediminaičių dinastiją, dvigubas kryžius, atspindėjęs Jogailaičius. Abu šie simboliai datuojami XIV a. Kilmingų žmonių, ponų herbai mūsų šalyje atsirado XIV–XV a. sandūroje, nors Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga teigia, kad pirmuosius Lietuvos herbus reiktų datuoti XIII–XIV a. Galbūt ir taip, dėl to nesiginčysime.
Lietuvos herbuose labiausiai buvo paplitę gyvūnai (paukščiai, žvėrys), augalai ir karių atributika. Chodkevičių, kurių pradininku laikomas Chodka Jurgaitis, herbe buvo grifą. Jų pagrindiniai „konkurentai“ Radvilos taip pat puošėsi paukščiu. Iš Vilniaus vyskupo (1492–1507 m.) Alberto Taboro herbo žvelgia liežuvį iškišęs jautis. Vienų turtingiausių LDK Ponų tarybos narių Ilnijičių XV a. herbe buvo pavaizduotas, jei teisingai supratau piešinį, šuo. Taip pat iškišęs liežuvį. Kęsgailos – ugnimi spjaudanti liūto galva.
Iki XIV a. lietuviški herbai nelabai atitiko heraldikos reikalavimus ir dar nebuvo paveldimi.
Rusams buvo dar sudėtingiau. Savų simbolių jie turėjo, tačiau tikrieji herbai šioje šalyje atsirado po penkių šimtmečių nuo jų išpopuliarėjimo Europoje, be to, ne iš reikalo, o kaip smagus dalykas, atėjęs iš Vakarų. 1917 m. suskaičiuota, kad Rusijoje iki to meto buvo apie 6 tūkstančius herbų, nors dvarininkų giminių – net 50 tūkstančių.
Pirmuoju Anglijos karaliumi, kuris turėjo asmeninį herbą, tapo Ričardas Liūtaširdis (1157–1199 m.). Jo trys auksiniai leopardai vėliau buvo naudojami ir kitų karalių bei pačios šalies simbolikoje.
Herbus turėjo ne vien tituluotieji. Turtingieji miestiečiai, sekdami aristokratų pavydžiu, kūrė savo herbus, nors šie buvo neoficialūs. Tokie mados vėjai leido pasipelnyti valstybei. Prancūzijos vyriausybė leido visiems norintiems turėti herbus, tačiau už tai reikėjo mokėti. Valdininkai netgi skatino herbų įteisinimą. Dar toliau nueita 1696 m., kai buvo įvestas mokestis už teisę turėti asmeninį herbą. Tokių veiksmų pradžia pasirodė labai pelninga, tačiau ilgainiui dėl dirbtinai pagamintų herbų kiekio jų vertė ir vertinimas krito.
Miestų simboliai
Negi miestas prastesnis už riterį? Miestai taip pat įtvirtino savo simbolius, herbus. Dabartiniame mūsų sostinės herbe gyvūnų nėra, nebent, tokiais laikytume žmones, tačiau iki XX a. šiame simbolyje šuoliavo raitelis. Taigi buvo gyvūnas ir be žmogaus.
Kauno herbe matome taurą, kurį ne taip seniai šmaikštieji interneto komentatoriai savo versijoje įkišo į kelio duobę. XVIII a. pabaigoje Prienų, Šiaulių herbe buvo net du gyvūnai. Įdomiai atrodė Veliuonos herbas su žuvimi, kas nelabai būdinga lietuviškų, o ir kitų miestų simboliams. Įdomi ta žuvis – auksinis karšis su sidabriniais dantimis. Savotiškas „kardadantis“ karšis... Žuvies nebuvo ir nėra net Klaipėdos herbe.
Kaip žinia, miesto herbas yra tarsi jo vizitinė kortelė, simbolis. Būtent todėl kiekvienas miestas stengiasi jame parodyti jam charakteringus dalykus. Tačiau nereikia vertinti tiesiogiai. Tarkime, Siesikų savivaldybė piešia kentaurą su gyvate vietoj uodegos, tačiau tai nereiškia, kad nuvykę į tuos kraštus pamatysime kentaurų. O gal?..
Miesto herbas parodo miesto išskirtinumą, įžymybę – istorinę, gamtinę, geografinę, pramoninę ar kitokią – tai, kuo didžiuojasi jo gyventojai. Kaip Hiustono herbe garvežys. Tiesą sakant, mano vartojami terminai – simbolis, emblema ir herbas – nėra visiškai vienodos prasmės, tačiau mūsų nemoksliniams darbams tos prasmės bendrumo pakanka.
Seniausiems miestų herbams paprastai nereikėdavo dirbtinai sugalvoti simbolių, vaizdų, nes pagrindinis piešinys tiesiog persikeldavo nuo feodalo anspaudo. Atsirandant naujiems miestams arba įsikuriant naujoms valstybėms jau dažnokai tekdavo ne naudotis senojo valdytojo giminės herbu, bet sukurti naują, kuriame ir atsispindėdavo vietinė specifika.
Ir šalys
Taigi šalys. Kalbant apie jas, kaip ir apie senuosius miestus, herbuose vyravo valdančių dinastijų herbai. Net ir dabar daugelyje šiuolaikinių šalių herbų pavaizduoti liūtai ir ereliai – gyvūnai, simbolizavę ir tebesimbolizuojantys valdžią ir valstybingumą.
Suomijos herbas su kardu ginkluotu liūtu pasirodė XVI a. Norvegų liūtas, įsikibęs kovinio kirvio, pas šalies valdovą atsirado apie 1200-uosius.
Švedijos herbe matome net keturis liūtus. Danijos trys mėlyni leopardai į šalies herbą perkelti iš karaliaus Knuto VI herbo. Beje, šio karaliaus tėvo Voldemaro I Didžiojo kariuomenė 1161 m. užėmė Palangos pilį. Burgundijos hercogų senoji emblema su liūtu įsiamžino Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo herbuose. O erelį galime pamatyti Vokietijos, Kolumbijos, Austrijos, Lenkijos, Sirijos, JAV, Indonezijos, Irako, Kolumbijos, Meksikos, Čilės herbuose, dvigalvį – Albanijos ir Rusijos.
Beje, Vokietijos ir Austrijos herbuose buvo tiek viengalvis, tiek dvigalvis ereliai.
Mūsų dienomis
Nors feodalizmo laikai, kai herbai atsirado ir suklestėjo, jau seniai praėjo, heraldika tebegyvuoja. Europoje ir JAV, kad ir daugiau dekoratyviniai, herbai vis tik naudojami ir vertinami entuziastų. Kaip minėjau, kai kuriuose šalyse (ir Lietuvoje) dirba atitinkamos tarnybos, kuriančios, tvirtinančios herbus, atliekančios genealoginius tyrimus. Šalyse, kur herbus žmonės naudoja jau beveik tūkstantį metų, heraldika turi senas tradicijas.
Yra žmonių, kurie kuria genealoginius medžius, ieško šaknų ir nušvinta kaip vaikai, aptikę tarp protėvių atstovą, turėjusį asmeninį herbą. Jie tokiu vertingu radiniu būtinai papuošia savo namą ar bent kambarį.
