Diskusija dėl euro įvedimo arba neįvedimo Lietuvoje ir terminų yra paremta formaliais kriterijais ir neveda prie esmės, – mano ekonomistas, buvęs Europos parlamento narys Eugenijus Maldeikis.
– Buvęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius tikėjosi, kad Lietuva litą euru galės pakeisti 2014 metais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė mano, kad realūs terminai yra 2015–2016 metai. Sakoma, kad tai būtina ir viskas bus gerai. Ką manot jūs?
– Diskusija dėl euro Lietuvoje, kaip mes visi atsimename, remiasi formaliais kriterijais. Vyksta diskusija dėl infliacijos ir dėl valstybės skolos dydžių. Aš vadinu tai techniniais klausimais. Siekiant atitikti kriterijus, vykdomas politinis projektas. Tai tiesiog faktas.
– Ką turite omenyje, skirdamas politinę ir techninę pusę?
– Euras pats yra politinis projektas, ką visi pripažįsta. Dėl politinių priežasčių įvestas ir dėl jų atsirado. Viena iš politinių Europos Sąjungos problemų šiandien ir kyla pietinėse Europos Sąjungos šalyse, kai vieninga valiuta įvesta šalyse, kurios turi skirtingą ekonominio konkurencingumo lygį, skirtingą produktyvumą.
– Pakalbėkime apie Lietuvą – ką jai daryti? Mes ne pietinė Europa.
– Šiandien kalbama „argumentais“, kad mes atsiliksime nuo latvių ar nuo estų, bet tai nėra argumentai tikra to žodžio prasme. Tai tik dar kartą įrodo, kad projektas yra politinis. Kalbėti reikia apie ekonomikos produktyvumą ir konkurencingumą. <...> Mes pirmiausiai turime įvertinti, kad, skirtingai nuo išvystytų šalių, turime situaciją, kai komunalinis ir socialinis sektorius yra stipriai monetarizuoti.
– Ką reiškia „monetarizuoti“?
– Iš esmės kalbu apie tai, kad būtent šiuose sektoriuose yra daugiausiai problemų, apie kurias niekas nekalba ir jų neanalizuoja. Kriterijus ir tada, kai jų nepavyko įsivesti anksčiau, ir dabar valdžia mato tik formalius, o diskusijas dėl kainų suveda į tai, kaip kainos apvalinsis kavinėse. Mano asmeninė patirtis ir analizės byloja, kad pagrindinė bėda yra ne kavos kavinėje kainoje apvalinimas, o tai, kaip keisis komunaliniai mokesčiai ir medicininių paslaugų įkainiai. Apie tai rimtų tyrimų nėra, nors jie reikalingi.
– Tai pagrindinė problema, jūsų nuomone, yra diskusijų kokybė?
– Taip, nes kalbama tik apie atitikimą valstybės skolos parametrui, infliacijos kriterijui ir kaip bus apvalinamos kainos. <...> Bus pasakojama, kaip ten Slovėnijoje buvo sudarinėjamos kompanijos, kurios nepagrįstai kėlė kainas sąrašai, pasirinktinai remiamasi kriterijais ir t. t. Rimtos ir fundamentalios diskusijos, kaip jau akivaizdu, surengti nesiruošiama, nors ji mirtinai reikalinga. <...> Dažniausiai apie procesą kalbama kaip techninį. Esą vienas kupiūras pakeis pakeis kitos. O iš tiesų tai bus labai gilus socialinis ir ekonominis procesas, apie kurį jau dabar reikia kalbėti.
– Jei teigiate, kad normalus ekonominis, politinis ir socialinis pokalbis dėl euro įvedimo nevyksta, tai kas tam trukdo?
– Tai, kaip jau minėjau, yra politinis projektas. Yra priimtas politinis sprendimas ir vadovaujamasi tik keliais formaliais kriterijais. Atitikti infliacijos kriterijų, valstybės skolos kriterijų ir kad bankai darytų vienus ar kitus dalykus. Na, dar pakovoti su kainų apvalinimu. Ir daugiau niekas niekam nerūpi.
– Kartą Lietuva jau „vos neįsivedė“ euro. Dar 2006 metais euro siekusi Lietuva formalaus Mastrichto rodiklio neįvykdė 0,1 procentinio punkto. Bet nesutiko Europos Komisija. Tuometis Prezidentas Algirdas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis labai piktinosi.
– Europos Komisijoje dirba žmonės, kurie mato realius skaičius. <...> Niekas Lietuvoje neskaičiavo, kas, pavyzdžiui, bus su vaistų ir medicinos paslaugų sektoriumi, kuris Vakaruose apmokamas labai efektyviai veikiančių draudimo sistemų. Kaip viskas veiks pas mus? Kokia bus monopolizuoto komunalinio sektoriaus ateitis? Kiekvienam tokiam projektui yra reikalinga gili ekonominė analizė, kuri atsakys į klausimą – kas būtent prisiims projekto, kuris yra politinis, naštą ir kokiu mastu. Kas sumokės už viską – ne tik už kavą kavinėje, bet ir už komunalines bei medicinines paslaugas.
