„Rojus: Tikėjimas“ – antrasis U. Zaidlio trilogijos filmas apie meilę ir moters kūną. Pirmoji dalis – „Rojus: Meilė“ – buvo rodoma Kanų kino festivalyje. Ten buvo kalbama apie damą, turinčią per penkiasdešimt metų, kuri išvyksta ieškoti sekso pramogų į Keniją. Dukrą ir katiną ji palieka seseriai, apie kurią ir kalbama Venecijos kino festivaliui pristatytame filme. Jos vardas – Ana Marija, ji gyvena vieniša erdviame name, dirba medicinos sesele rentgeno kabinete, o atostogas leidžia, atlikinėdama Dievui malonius darbus: dalyvaudama susibūrimuose bendrai maldai, skleisdama religiją. Ji nešioja Madonos statulėlę specialiame šilkiniame maišelyje po butus, nepaisant aršaus gyventojų pasipriešinimo. Kaip aiškina pats režisierius, „Anos Marijos meilė Jėzui visą laiką didėja, ir, galų gale, natūraliai virsta fizine trauka“ – tai demonstruojama masturbacijos scenoje priešais kryžių su nukryžiuotuoju Kristumi.
„Režisierius Ulrichas Zaidlis, aktorė Marija Hofšteter, o taip pat visi asmenys, prisidėję prie filmo kūrimo ir jo demonstravimo, konkrečiai – Venecijos kino festivalis, demonstruodami šventvagiškas ir atviras scenas pažeidė Italijos respublikos baudžiamojo kodekso 403 ir 404 straipsnius“, – sakoma ieškinyje, kurį pateikė advokatas Pietro Gverini, vadovaujantis vienai iš Italijos radikaliųjų katalikų asociacijų.
403 ir 404 straipsniai kalba apie konfesijos įžeidimą „tyčiojantis iš žmonių arba piktnaudžiaujant temomis“.
Anksčiau U. Zaidlis savo interviu aiškino, kad „niekada nevengia rodyti dalykų, kuriais tikrai niekas nenori tikėti, ir pažeisti tabu, tačiau, tuo pačiu, nesiekia būtinai sukelti žiūrovui sukrėtimą tiesiog dėl sukrėtimo“.
Ankstesniame ciklo filme taip pat buvo atvirų scenų, tačiau su jokia konfesija jos nebuvo siejamos.
