REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Yra toks unikalus muzikos žanras. Žanras, kuriam sukurti reikia milžiniškų investicijų, labai didelės ir labai profesionalios komandos, kuriam atrenkami talentingiausi dainininkai ir suburiami profesionaliausi orkestrai. Žanras didžiąja O raide, gyvuojantis daugiau nei keturis šimtmečius ir, panašu, žadantis klestėti dar labai ilgai. Kalbu apie muzikos karalienę, prabangią ir paslaptingą, atvirą visiems, bet suprantamą ne kiekvienam – operą.

REKLAMA
REKLAMA

O kaipgi karalienė be savo rūmų. Niekaip. Tai štai ir turime kiekviename pasaulio didmiestyje po vieną kitą įspūdingesnį ar kuklesnį operos teatrą. O toje galybėje ryškiai šviečia keletas pačių tikriausių perlų, apipintų legendomis, žavinčių architektūra, istorija ir, žinoma, aukščiausios klasės muzikiniais pastatymais. Turime ir mes kelis savo favoritus.

REKLAMA

Milanas

Pradėkime nuo klasikos. O klasikų klasika arba prestižų prestižas yra La Scala teatras Milane, įkurtas 1778-aisiais. Žodį La Scala, kaip ir Toscana, turėtume net tarti kone dainuodami – La Scaaala. Žiūrėkite kaip norite – Italija (tiksliau, Florencija) yra operos gimtinė ir niekaip šių tvirtų ryšių nenutrauksi. Tiesa, La Scala iš išorės nei prabanga, nei dydžiu, nei kitomis įmantrybėmis per daug neišsiskiriantis pastatas – nežinodamas pro jį praeisi kaip pro paprastą namą, o ne operos rūmus. Tačiau šio teatro magija slypi viduje.

REKLAMA
REKLAMA

Milano operos teatras (nuotr. Gamintojo)Milano operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Per pastaruosius du šimtus metų La Scaloje koncertavo geriausi pasaulio dainininkai, tarp jų garbė teko ir dviem lietuviams – Vaclovui Daunorui ir Violetai Urmanavičiūtei-Urmanai. Šiandien teatras, laikomas lyderiu tarp operos ir baleto pastatymų, po savo stogu glaudžia La Scala chorą, baleto trupę, orkestrą, muziejų, scenos meno ir verslo mokyklą – La Scala teatro akademiją.

Milano operos teatras (nuotr. Gamintojo)Milano operos teatras (nuotr. Gamintojo)

La Scala teatrą buvo nuspręsta statyti po gaisro senajame Teatro Regio Ducale 1776-aisiais. Tais laikais turtingos ir kilmingos italų šeimos teatre turėjo asmenines ložes, vadinamas palchi. Šis visuomenės sluoksnis tapo statybų iniciatoriais, tad vos per dvejus metus Milane išdygo trijų tūkstančių vietų, šešių aukštų teatras, iki šiol turintis vieną didžiausių scenų Italijoje. Statybų išlaidos buvo padengtos pardavus asmenines ložes – palchi, kurios buvo prabangiai dekoruotos pagal kiekvieno savininko įgeidžius. O štai parteryje, arba vadinamojoje platea, nebuvo nė vienos kėdės: taip tais laikais buvo nubrėžiama linija tarp skirtingų socialinių sluoksnių – sėdinčiųjų ir tų, kuriems operą tekdavo stebėti stovint.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

La Scala greitai tapo ne tik operos meno Meka, bet ir Italijos išrinktųjų susitikimo vieta. Kaip ir daugelyje to meto teatrų, čia taip pat buvo kazino, turtingieji derindavo verslo planus, o stovintieji net ir tokius reikalus kaip prekybą arkliais.

Tačiau patys svarbiausieji, aplink kuriuos sukosi visas operos pasaulis, rinkosi virš ložių įrengtose loggione. Čia esantys kritikai, tarsi imperatoriai gladiatorių kovose, per vieną vakarą atlikėją galėdavo iškelti iki padebesų arba visiškai sužlugdyti. Ir ta tradicija išliko iki šių laikų: ilgai buvo aptarinėtas nūdienos įvykis – 2006-ųjų fiasko. Skambant Giuseppe Verdi „Aidai“ garsus tenoras Roberto Alagna buvo negailestingai nušvilptas. Negana to, pareikalauta, kad viduryje veiksmo, neeikvojant laiko kostiumams, jį pakeistų dubleris Antonello Palombi. Beje, su Verdi La Scala teatrą siejo ypatingi ryšiai – čia, kaip ir daugelis kitų populiariausių operų, pirmą kartą skambėjo žymiausi jo scenos kūriniai „Otello“, „Falstafas“ ir kt.

REKLAMA

La Scala iki šių dienų patyrė keletą renovacijų: 1907-aisias, 1946-aisiais, kai teatras buvo atstatomas po Antrojo pasaulinio karo bombardavimų, ir 2002–2004 metais. Pastaroji renovacija, kuriai vadovavo architektas Mario Botta, sulaukė nemažai kontroversiškų nuomonių. Mat, siekiant pagerinti garso kokybę, buvo atsisakyta kelių istorinių detalių, pavyzdžiui, sunkių raudonų kilimų salėje. 61 milijoną euru kainavusios renovacijos metu salės kėdėse buvo sumontuoti monitoriai su elektronine libreto sistema, leidžiančia žiūrovai stebėti veiksmą ir originalo, ir anglų kalbomis.

REKLAMA

Pertvarkytas teatras duris atvėrė gruodžio 7-ąją, Šv. Ambrozijaus, Milano globėjo, dieną – tuo laiku prasideda visi La Scala sezonai. Simboliškai premjerai buvo pasirinkta kompozitoriaus Antonio Salieri „Europa riconosciuta“ – pirmoji opera, nuskambėjusi tarp La Scala teatro sienų. Bilietų kaina, kaip ir dera, tą kartą šoktelėjo irgi „simboliškai“ – iki dviejų tūkstančių eurų.

Paryžius

Ne ką mažesnė prestižo aureolė yra ir virš Paryžiaus nacionalinio operos teatro. Tik šis, kitaip nei La Scala, savo auksinėmis skulptūromis, įmantriu dekoru ir bendru monumentalumu trimituoja iš tolo, kad čia – Jos Didenybės Operos namai. Pagal plotą šis septynaukštis gigantas – pats didžiausias operos ir baleto teatras pasaulyje: užima apie 3 akrus, o salėje telpa daugiau nei du tūkstančiai žiūrovų. Visgi įspūdingo teatro šiandien galėjo ir nebūti, jei ne pasikėsinimas į Prancūzijos imperatorių senajame operos teatre XIX a. viduryje. Incidentas nesumažino Napoleono III meilės operai, bet norėjosi daugiau saugumo, taigi netrukus buvo duotas įsakymas: Paryžius turi turėti naują teatrą, tokį, kuriame Jo Didenybė galėtų jaustis „kaip namie“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paryžiaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)Paryžiaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Jei esate buvę Louvre'o muziejuje ir aplankę čia esančius Napoleono III apartamentus, ko gero, susidarėte įspūdį, ką, pagal Jo Didenybę, reiškė „kaip namie“. Trumpai kalbant, teatras turėjo būti monumentalus visais atžvilgiais. Išorėje – korintietiškos kolonos, daug arkų, mitologinės skulptūros, išraiškingų raižinių dekoras, kokio Paryžius dar nebuvo matęs. Viduje – marmuras, granitas, auksas, įspūdingos freskos, masyvūs šviestuvai. Rezultatas – novatoriškiausias tų laikų, brangiausias, aukščiausios klasės dizaino pastatas Prancūzijos sostinėje. Apžiūrėję jį net nepastebėsite, kaip nuosekliai čia susipina skirtingi stiliai – neoklasikos monumentalizmas ir miniatūrinis baroko puošnumas.

REKLAMA

Paryžiaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)Paryžiaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)

1861-aisias paskelbtą projekto konkursą laimėjo tuo metu mažai žinomas jaunas architektas Charlesas Garnieris. Jo kūrybinei fantazijai buvo leista pasireikšti su kaupu – jokių valdžios apribojimų naująjį pastatą derinant prie jau esančių. Netgi priešingai – nacionalinė opera, dabar vadinama Garnierio rūmais, turėjo būti išskirtinis ir aplinką nustelbiantis objektas. Teatro statyba buvo pradėta 1862 metais, tačiau truko net 15 metų. Pastatas buvo statomas smėlėtame Senos upės krante, tad netrukus paaiškėjo, kad po pamatais teka požeminis upės intakas, kuris ir dabar pasiekia dirbtinį požeminį ežerą. Teko grįsti milžiniškus rūsius, o požeminę dalį nuo drėgmės apsaugoti dviguba betonine pertvara.

REKLAMA

Vienas įspūdingiausių interjero akcentų – bronzos ir krištolo sietynai, sukurti Garnierio ir Jules Corbozo. Deja, ši 30 tūkstančių auksinių frankų kainavusi prabanga paženklinta ir skaudžia nelaime. 1896-aisias krisdama viena didžiojo sietyno detalė pražudė žiūrovą. Šis incidentas atkartotas Gastono Lerouxo 1910-ųjų gotikinėje novelėje „Operos fantomas“, pagal kurią sukurtas ir žinomas Andrew Lloydo Webberio miuziklas. Istorija, apgaubianti Paryžiaus teatrą šiokia tokia mistika, pasakoja apie po kauke besislepiantį subjaurotą muzikos genijų Fantomą, kuris nuo vaikystės gyvena pastato rūsiuose ir terorizuoja teatro darbuotojus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prabangi Paryžiaus opera, kadaise lankoma tik turtingiausiųjų, šiandien primena apie tuometinį Antrosios imperijos elito gyvenimą. Kultūrinis ir pasaulietinis židinys – nacionalinė opera, turistų maršrutuose tokia pat svarbi stotelė kaip Louvre'as ar Notre Dame'o katedra. Beje, šio teatro kainų politika operų pastatymus daro prieinamus daugeliui. Jei pasiseks, į vidų pakliūsite vos už dvidešimt eurų.

Viena

„Jei kituose miestuose gatvės išklotos asfaltu, tai Vienoje – kultūra“,– XX a. pradžioje rašė austrų rašytojas ir žurnalistas Karlas Krausas. Tikra tiesa. Austrijos sostinė Viena jau beveik pustrečio šimtmečio pelnytai vadinama klasikinės muzikos centru, taip pat ir vienu svarbiausių operos turizmo taškų Europoje. Viena turi net tris operos teatrus, orientuotus į skirtingus poreikius – liaudies teatrą, kuriame galima išvysti tiek operą, tiek operetę, Vienos teatrą, pristatanti nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos, ir, žinoma, didžiausią ir svarbiausią Valstybinį operos teatrą, įkurtą 1869-aisias.

REKLAMA

Vienos operos teatras (nuotr. Gamintojo)Vienos operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Neorenesansinio stiliaus pastatas, suprojektuotas Augusto Sicardo von Sicardsburog ir Eduardo van der Nüll, buvo pirmasis Vienos Ringstrasse gatvėje, juosiančioje senamiestį. Deja, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1945-aisiais, Vienos opera buvo visiškai suniokota amerikiečių bombardavimų. Ko nesunaikino ugnis, sunaikino dūmai – nepataisomai sugadinta ir 120 operų dekoracijų, ir 150 tūkstančių kostiumų.

Vienos operos teatras (nuotr. Gamintojo)Vienos operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Po ilgų diskusijų dėl teatro atstatymo, visgi buvo nuspręsta atkūrti autentišką jo išvaizdą toje pačioje vietoje. Praėjus lygiai dešimt metų teatras vėl stovėjo, savo renesansą pažymėjęs simboliniu kūriniu – Liudwigo van Beethoveno opera „Fidelio“.

REKLAMA

Vienas didžiausių šio teatro privalumų šiandien – kiekvieną mėnesį sudaromas skirtingas, maždaug penkiolikos pastatymų repertuaras, kuriame vietos atsiranda ir jauniausių žiūrovų poreikiams. 2008-aisiais metinis teatro biudžetas siekė net 100 milijonų eurų, iš kurių tik pusė – valstybės subsidijos.

Teatro išskirtinumas – klasikinis, kartais net kiek konservatyvus požiūris – prioritetas teikiamas kostiuminiams spektakliams, kviestinėms pirmo ryškumo žvaigždėms, kas labiausiai masina žiūrovus. Vien per 2010–2011 metų sezoną Vienos valstybinėje operoje skambėjo tokių atlikėjų kaip Placido Domingo, Annos Netrebko, Jono Kaufmanno, Roberto Alagna balsai. Teatras taip pat laikosi tradicijos atnaujinti jau kone antikvariniais laikomus spektaklių pastatymus, pavyzdžiui, italų režisieriaus Franco Zeffirelli 1964-ųjų „Bohema“ ar 1978-ųjų „Karmen“. Kiek snobiška čia ir publika – itin drausminga sau ir kitiems, linkusi gausiai ploti po kiekvienos arijos, jau nekalbant apie atlikėjų liaupses spektaklio pabaigoje.

REKLAMA
REKLAMA

Taigi Viena – ta vieta, kur operos industrija klesti. Ji miesto gyventojus ir svečius lydi net ir ne sezono metu – vasarą ant teatro fasado esančiame ekrane rodomos tiesioginės operos transliacijos, kasdien rengiamos ekskursijos po operos teatro pastatą. Sezonui prasidėjus į kiekvieną spektaklį išparduodami beveik visi bilietai, t. y. daugiau nei du tūsktančiai, o premjeriniai bilietai rinkoje pasirodo ir akimirksniu dingsta jau prieš pusmetį. Tiesa, opera galima mėgautis ir stovint. Tik štai tokių bilietų įsigijimo procesas – ištisas ritualas su tam tikromis taisyklėmis ir subtilynėmis, kurias dera perprasti. Maždaug 3–4 eurus kainuojančių bilietų prekyba specialioje kasoje pradedama likus mažiau nei pusantros valandos iki spektaklio – eilę užsiimti reikia dar dviem ar trimis valandomis anksčiau. Deja, jei staiga prireiktų į tualetą, gailestingumo tikėtis neverta: užrašas laukiamajame skelbia, kad pasitraukus iš eilės į ją sugrįžti nebegalima, o kiekvienas laukiantysis gali įsigyti tik po vieną bilietą. Turint popierėlį rankoje, stojama į kitą „įėjimo“ eilę, kur, gavus leidimą, keli šimtai operos aistruolių pasipila į vidų. Kiekvienas stengiasi užsiimti geresnę vietą specialiose stovinčiųjų zonose ir pagal instrukciją pasižymėti ją savo šaliku. Ir taip vargstama tikrai ne veltui, mat atsidavusiais žiūrovais teatras pasirūpina kaip dera. Čia įrengtos specialios atramos rankoms ir nugarai, o kiekvienas stovintis, kaip ir įsigijęs sėdimą bilietą žiūrovas, mato nedidelį libreto vertimo ekranėlį.

REKLAMA

Maskva

Sunku rasti rusiško žodžio bolšoj (большой) atitikmenį. Mat bolšoj – tai ne tik didelis ar didingas. Šis žodis apima kažką labai specifiškai rusiško. Bolšoj galėtume pavadinti Sant Peterburgo Ermitažą ar Sibiro stepes. Bolšoj vadinamas ir istorinis Maskvos operos ir baleto teatras, architekto Josepho Bové kūrinys, nuo 1824-ųjų stūksantis Teatro aikštėje. Naujasis statinys pakeitė gaisro 1805-aisias sunaikintą Petrovkos teatrą. Šiandien Didžiojo Maskvos teatro baleto ir operos trupės tituluojamos kaip vienos prestižiškiausių, seniausių ir žinomiausių muzikos versle. Po teatro stogu susikūrė ir Bolšoj baleto akademija – lyderiaujanti pasaulyje baleto mokykla.

Maskvos operos teatras (nuotr. Gamintojo)Maskvos operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Didysis Maskvos teatras buvo atidarytas 1825-ųjų sausio 18 dieną – parodyta Fernando Soro baleto „Cendrillon“ premjera. Tais laikais visi Rusijos teatrai buvo imperijos nuosavybė. Tiek Maskva, tiek Sant Peterburgas turėjo tik po du teatrus: operos ir baleto ir dramos. Kadangi pirmieji du scenos meno žanrai buvo laikomi tauresni už dramą, teatrai ir vadinosi atitinkamai: Bolšoj ir Malyj. Didysis Maskvos teatras tapo daugelio istorinių operų premjerų namais – čia pirmą kartą suskambo Piotro Čaikovskio „Mazepa“, Rachmaninovo „Aleko“, o scenoje pasirodė tokie dainininkai kaip Fiodoras Šaliapinas, Leonidas Sobinovas, Antonina Neždanova, Ksenja Deržinskaja ir kt. Rusai savo ruožtu istoriniam pastatui pagarbą pareiškė pavaizduodami jo fasadą ant 100 rublių kupiūros.

REKLAMA

Maskvos operos teatras (nuotr. Gamintojo)Maskvos operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Kaip ir daugeliui senųjų teatrų, Maskvos didžiajam teko pergyventi ne vieną renovaciją. 1853-aisias teatras buvo stipriai apgadintas gaisro, Antrojo pasaulinio karo metais griuvo nuo bombos, tačiau Maskva kiekvieną kartą skubėdavo atstatyti savo simbolį. Paskutinė renovacija, šaliai kainavusi 680 milijonų JAV dolerių, buvo pradėta 2005-aisias ir truko šešerius metus. Šių metų spalio 28-ąją Bolšoj buvo atidarytas dar kartą ir lankytojus pasitiko su atkurta originalia akustika (ji buvo sunaikinta sovietų laikais) ir senuoju imperijos laikų dekoru – neatskiriama teatro savitumo dalimi.

Sidnėjus

2007-aisiais Šveicarijos kino kūrėjas Bernhardas Weberis interneto svetainėje www.new7wonders.com paskelbė balsavimą, norėdamas sužinoti, ką žmonės laiko naujaisiais pasaulio stebuklais. Dvidešimt vieno objekto sąraše, sudarytame UNESCO ekspertų, yra ir Sidnėjaus operos teatras – vienas įspūdingiausių ir žinomiausių pastatų pasaulyje.

Sidnėjaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)Sidnėjaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Vėlyvojo modernizmo stiliaus Sidnėjaus operos teatras – tai ne tik pasaulinio lygio scenos menų centras. Per palyginti trumpą laiką teatras tapo nacionaline Australijos vertybe, tautos simboliu ir pasididžiavimu. 2007-aisiais Sidnėjaus operą pripažino ir UNESCO, įtraukdamas į Pasaulio paveldo sąrašą. Tąkart ekspertų vertinimo ataskaitoje skambėjo australų širdis glostantys žodžiai: „Tai ne tik XX a., bet ir visos žmonijos vienas iš nenuginčijamų šedevrų.“ Kiekvienais metais teatras pritraukia 1,2 milijono žiūrovų. Nemažėja ir turistų susidomėjimas – pastatą kasmet į savo must have sąrašą įtraukia apie 7 milijonai keliautojų.

REKLAMA

Sidnėjaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)Sidnėjaus operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Sidnėjaus teatro statyba, Naujojo Pietų Velso konservatorijos direktoriaus iniciatyva, pradėta planuoti praėjusio amžiaus V dešimtmetyje. 1955-aisiais paskelbtame konkurse panoro dalyvauti 233 architektai iš 32 šalių, tarp kurių buvo ir jaunas, mažai žinomas, tačiau labai talentingas danas Jørnas Utzonas. Australams iki šiol šiurpą kelia faktas, kad jų pasididžiavimas šiandien šalį puošia vos per plauką. Jau legenda tapo istorija, kaip finaliniame konkurso etape Utzonas surinko trisdešimt neigiamų įvertinimų, o nuo išmetimo jį išgelbėjo tik suomių arhitektas Eero Saarinen.

Esminis Utzono dizaino privalumas buvo tai, kad kūrėjas suprato ir maksimaliai išnaudojo įstabų Sidnėjaus prieplaukos peizažą. Teatras nuošaliai „prišvartuotas“ Benelongo kyšulyje, iš vienos pusės jį supa vanduo ir Harboro tiltas, iš kitos – Sidnėjaus metropolitenas, kaimynystėje – Karališkieji botanikos sodai. Ypač įspūdingai saulei leidžiantis atrodo ne tik fasadinė pastato pusė, kurią iš arti galima apžiūrėti plaukiant vandens taksi, keltais ar kateriais – stogo struktūra, dažna vadinama „kriauklėmis“, padengta 1 056 006 blizgiomis ir matinėmis plytelėmis, kurios saulės šviesoje sukuria žvilgėjimo įspūdį. Pasak architekto, tokios struktūros ištakos paprastos – pabandykite panašiai išpjaustyti apelsino žievelę ir pamatysite, kaip gražiai ir žaismingai tai atrodo.

REKLAMA

Nors 1,8 ha plotą užimančio teatro pavadinime matome tik žodį opera, iš tiesų tai yra daugiafunkcinis kultūros centras, pristatantis įvairias programas. Sidnėjaus teatre vietą rado Australijos opera, Australijos baletas, Sidnėjaus teatro kompanija, Sidnėjaus simfoninis orkestras. Vakarinėje „kriauklių“ dalyje yra koncertų salė, rytinėje – operos teatras, kuriame telpa daugiau nei 1 500 žiūrovų. Šalia jų – dramos teatras, studija, mažesnėse „kriauklėse“ įsikūrę restoranai. Koncertų salė, kurioje telpa 2 679 klausytojai, turi ir didžiausius mechaninius vargonus pasaulyje (daugiau nei 10 000 vamzdelių). Neretai koncertai vyksta ir lauke, tačiau šiemet ši erdvė buvo uždaryta rekonstrukcijai. Todėl Sidnėjaus teatras per metus rengia neįtikėtinais daug renginių – apie 1 500.

Anglijos karalienė Elžbieta II Sidnėjaus operą oficialiai atidarė 1973 metais, skambant Beethoveno Devintajai simfonijai. Tiesa, koncertai pietaujantiems statybininkams vyko jau kuris laikas: pirmasis 1960-aisiais čia uždainavo garsus amerikiečių atlikėjas Paulas Robesonas. Architektas Jørnas Utzonas ne tik nebuvo pakviestas į iškilmingą atidarymo ceremoniją, bet joje net nepaminėtas. Dar statybų metu architektui teko įsivelti į konfliktą su naujais valdžios atstovais ir nebaigus darbo dėl spaudimo pasitraukti į Europą. Tik 1999-aisiais jis dar kartą įdarbinamas kaip Sidnėjaus teatro vyriausiasis architektas.

REKLAMA

Būdamas aštuoniasdešimt penkerių Utzonas buvo apdovanotas pačiu prestižiškiausiu tarptautiniu Pritzker prizu, nors jis pats didžiausiu apdovanojimu ir garbe laikė jo vardu pavadintą auditoriją Sidnėjuje. Aštuoniasdešimt devynerių, prieš mirtį, architektas savo didžiajam gyvenimo kūriniui, skauduliui ir džiaugsmui parengė rekonstrukcijos planą, užtikrinantį jo pirminės vizijos tęstinumą ir vientisumą. 2010-aisiais Australijos Naujojo Pietų Velso valdžia Sidnėjaus operos teatro remontui skyrė 190,1 mln. JAV dolerių. Manoma,kad tokia suma bus pakankama esminiams remonto darbams, užtikrinantiems saugų tolimesnį teatro funkcionavimą.

Oslas

2008-ieji Norvegijos sostinei Oslui buvo itin reikšmingi kultūrinių permainų metai. Norvegijos karalius Haroldas V iškilmingai atidarė pastato, apie kurį svajojo daugelis miestiečių, duris. Lauktasis statinys – naujas nacionalinis operos teatras, įsikūręs ant Oslo fiordo kranto, pačiame miesto centre. Tai didžiausias kultūros centras, pastatytas Norvegijoje.

Oslo operos teatras (nuotr. Gamintojo)Oslo operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Teatro projektas, patikėtas norvegų architektų kompanijai „Snøhetta“, – pirmasis Oslo pakrantės rekonstrukcijos tikslas, siekiant paversti ją jaukia ir gyvybinga visuomenine kultūros zona. Atsižvelgiant į tai, kad pakrantė bus pertvarkoma dėl gyventojų, į jų poreikius atsižvelgė ir architektai, už projektą apdovanoti Mies van der Rohe 2009 premija. Minimalistinio dizaino pastatas bene labiausiai išsiskiria itališko marmuro ir balto granito stogu, rodos, panyrančiu į vandenį. Tokiu inžineriniu ir architektūriniu sprendimu buvo sukurta jauki visuomeninė laisvalaikio erdvė, kur miesto gyventojai dažnai rengia piknikus, važinėjasi riedlentėmis ar vasarą šokinėja į vandenį.

REKLAMA

Oslo operos teatras (nuotr. Gamintojo)Oslo operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Vidus taip pat skandinaviškai paprastas, bet neprastas. Vyrauja tamsaus ąžuolo interjeras, tačiau nerasime nei ložių, nei paauksuotų dekoro detalių. Net karališkosios šeimos vietos yra parteryje tarp paprastų žiūrovų kėdžių, vos matomai nuo jų atskirtos.

Šiandien naujasis Oslo teatras, užimantis 38,500 kv. m teritoriją ir vertinamas 504 mln. eurų – nacionalinių Norvegijos operos ir baleto trupių, kurių pasirodymams skirta pagrindinė 1 364 vietų salė ir dvi mažesnės erdvės, namai. Be jų pastate įrengta per tūkstantis administracinių ir kitokios paskirties patalpų.

Manausas

Galiausiai keliaukime į pietus – į Braziliją ir Argentiną. Jei save laikote operos gurmanu, „privaloma“ stotelė kelionėje po įspūdingiausius teatrus yra Manauso miestas Brazilijoje. Geriausi muzikos ir sceninio meno pasirodymai, operos ir nepriklausomų kūrėjų filmų festivaliai, istorinis pastatas, žavintis ir nieko apie architektūrą nenusimanančius, ir ekspertus – ko dar galima norėti idealiam vakarui su opera? Tiesa, pamiršau vieną „smulkmeną“: gal nuostabaus grožio Amazonės tropikai, supantys teatrą, su visa palete spalvingų vaizdų ir negirdėtų, šiurpuliukus keliančių garsų paįvairins jūsų vakarą? Štai kodėl pastatas, atidarytas 1896-aisiais, dažnai vadinamas Amazonės teatru.

Manauso operos teatras (nuotr. Gamintojo)Manauso operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Pirmą kartą idėja statyti tokį teatrą nuskambėjo 1881-aisiais iš visuomenės veikėjo Antonio Jose Fernandes jaunesniojo lūpų. Metas statyti šį deimantą Amazonės miškuose ir Manauso miestą padaryti egzotika apipintu kultūros centru buvo itin palankus. Brazilija tuo metu išgyveno belle epoque – kaučiuko pramonė buvo sparčiai komercializuojama, tai lėmė ir šalies infrastruktūros plėtrą. Renesansinio stiliaus pastato projektas buvo parengtas Lisabonoje įsikūrusios statybos inžinierių ir architektūros kompanijos, o statyboms, kurios prasidėjo 1884-aisiais, vadovavo italas. Deja, darbai vyko lėtai, su keliomis pertraukomis jie truko 15 metų. Tokiam ilgam procesui įtakos turėjo ir noras iš visų pasaulio kampelių į šį teatrą sutempti viską, kas geriausia. Stogo čerpes – iš Prancūzijos, Liudviko XV stiliaus baldus – iš Paryžiaus, Karara marmurą laiptams, statuloms ir kolonoms – iš Italijos, plienas užsakytas Anglijoje. Užuolaidos, vaizduojančios RioNegro ir Solimões upių santaką, po kurios susiformavo Amazonė, taip pat tapytos Paryžiuje. Nuostabios lubų freskos – italų meistro šedevras. Kad prabangos nebūtų maža, teatras įsigijo 198 sietynus, iš kurių 32 – itališko Murano stiklo gaminiai, o 701 kėdė buvo padengta raudonu aksomu. Vienas įspūdingiausių eksterjero elementų – masyvus kupolas, dekoruotas nacionalinės vėliavos spalvomis. Šį dekorą sudaro 36 tūkstančiai keramikinių plytelių. Nors teatras buvo restauruotas keturis kartus, originalus interjero ir eksterjero koloritas, dizaino elementai ir meno dirbiniai buvo išsaugoti ir išliko beveik nepakitę.

Manauso operos teatras (nuotr. Gamintojo)Manauso operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Teatro atidarymo metu – 1896-ųjų gruodžio 31-ąją – skambėjo Amilcare Ponchielli opera „La Gioconda“. Vėliau prie neįtikėtinos teatro sėkmės daug prisidėjo gubernatorius, populistas Amazonino Armando Mendes (g. 1939 m.), nusprendęs, kad miestui reikia aukščiausios klasės orkestro, choro ir baleto trupės. To rezultatas – didžiausia muzikinė migracija iš Rytų Europos į Pietų Ameriką: net 39 iš 54 Amazonės filharmonijos orkestro narių yra atvykę iš Bulgarijos, Baltarusijos ir Rusijos. Net teatro archyvaras – baltarusis. Geriausi Rytų Europos atlikėjai didesniais atlyginimais buvo viliojami net iš tokių prestižinių trupių kaip Peterburgo Marijos teatro (tarybiniais laikais Kirovo) orkestras.

Idomu palyginti: kasmet gubernatoriaus iniciatyva teatrui išlaikyti buvo skiriama 1,5 milijono svarų sterlingų, nors pusė šalies gyventojų yra neišsilavinę iš verčiasi gaudami 60 svarų sterlingų per mėnesį.

Buenos Airės

Argentinos sostinė Buenos Airės – bene europietiškiausias Lotynų Amerikos miestas. Didelių migracijos srautų atnešta europietiškoji kultūra čia žydi pačiais gražiausiais žiedais – mieste daug dailės, istorijos, moderniojo meno muziejų, kino salių, bibliotekų, aikščių, parkų ir sodų. Netrūksta ir teatrų, tarp kurių ir žymusis Kolono teatras (isp. Teatro Colón – Kolumbo teatras) – vienas didžiausių ir svarbiausių operhausų pasaulyje. Senasis Kolono buvo pastatytas 1857 metais, atidarymo proga buvo parodyta D. Verdžio opera „Traviata. 1889-aisiais, pagal architekto Francesco Tamburini planus, teatras pradėtas perstatyti.

Buenos Airių operos teatras (nuotr. Gamintojo)Buenos Airių operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Statybų darbams, kurie truko apie dvidešimt metų, trukdė įvairios aplinkybės. Mirus pirmajam architektui, projektą perėmė argentinietis Victor Meano, tačiau darbai sustojo dėl finansinių problemų. Dar po dešimt metų, 1904-aisiais, projektą teko perimti belgui Jules Dormal, nes Meano buvo nužudytas. Eklektiškai pastato išvaizdai naujasis architektas suteikė kai kurių struktūrinių pokyčių ir prancūziško stiliaus dekoravimo elementų.

Buenos Airių operos teatras (nuotr. Gamintojo)Buenos Airių operos teatras (nuotr. Gamintojo)

Pats didžiausias Petų Amerikoje Kolono teatras iškilmingai buvo atidarytas 1908 m. gegužės 25 d. (Gegužės revoliucijos dieną), skambant Verdžio operai „Aida“. 8 202 kv. m dydžio pastatas yra pačiame Buenos Airės centre prie svarbiausios Birželio 9-osios gatvės. Teatre šiandien yra 2 367 vietos ir net 1 000 stovimų vietų skirta erdvė. Netrukus po atidarymo Kolono pradėtas lyginti su tokiais teatrais kaip La Scala. Pasagos formos salė su daugiaaukštėmis ložėmis buvo įrengta pagal griežčiausius itališkų ir prancūziškų teatrų standartus, orkestro duobėje galėjo tilpti iki 120 muzikantų, o teatro akustika laikoma viena geriausių pasaulyje – apie ją jau pasakojamos legendos. Norint sukurti akustiką, buvo vadovaujamasi tam tikromis architektūrinėmis proporcijomis, taip pat orkestro duobėje įrengtos specialios rezonuojančios kameros ir išlinkimai, idealiai reflektuojantys garsą. Čia yra pasirodę tokie iškilūs muzikos meistrai kaip Titta Ruffo, Arturo Toscanini, Jane Bathori, Enrico Caruso, Maria Callas, Jon Vickers, Alfredo Kraus, Plácido Domingo, Ástor Piazzolla ir Luciano Pavarotti. Kolono taip pat turi kelis simfoninius orkestrus.

Epilogas

Be abejo, čia aprašyti teatrai – tik maža dalis tų įspūdingų operos namų, kuriuos galima aplankyti būnant įvariose šalyse, įvariuose miestuose. Apžvelgėme tik kelis, kurie dažniausiai patenka į sudaromus reitingus (labai nedera žodis reitingas ir žodis teatras, bet tokia realybė), pridėjome asmeninius kelionių įspūdžius, įtraukėme kelis objektus iš „būtinai turiu čia apsilankyti“ minčių skrynios ir gavome tai, ką gavome. Tačiau opera lieka opera, nesvarbu, ar ji rodoma Australijoje, Rusijoje, ar Brazilijos tropikuose. Svarbu tai, kad gerai pastatyta ir meistriškai atliekama opera net didžiausius skeptikus priverčia pasijusti pakylėtai. O dar svarbiau, kad dvejonę, ar verta kelionės metu viename iš paminėtų teatrų išleisti šimtą eurų, siųstumėte velniop ir bent kartą surizikuotumėte. Duodu žodį, tai gali būti pati geriausia tos kelionės (o gal ir visų metų) investicija, ilgam paliekanti įspūdį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų