„Ne, diskursas yra tas, kuris nepateko į konkursą“, – į Vilniaus knygų mugę nuo Arkikatedros vežančiame autobuse, kur bent kartą per metus gali legaliai keliauti zuikiu, linksmai aiškina anarchizmo ideologas ir antras pavojingiausias žmogus Lietuvoje po VSD vyrukų – Kasparas Pocius.
Filosofijos profesoriai Arvydas Šliogeris iš Vilniaus universiteto ir Algis Mickūnas iš Ohajo valstijos universiteto, beje, abu ankstėliau parašę bendrą knygą „Filosofijos likimas“, irgi buvo linksmai nusiteikę arba, anot vieno jų, džiaugsmingi.
„Turiu prisipažinti, kad esu keistas diedas. Labai mane Lietuvoje myli, – didžiojoje parodų rūmų 5.1. salėje prasikalba A. Mickūnas, bet čia pat pataiso savo riktą, – oi, tai yra bijo. Dabar atgavau Lietuvos pilietybę – dabar esu jūsų žmogus, – tęsia A. Mickūnas, o ši jo pastaba auditorijos sutinkama audringais plojimais. – Man Vašingtone sakė, kad reikia dviejų nuotraukų pasui. Atkeliavau, paduodu Pavilioniui (Lietuvos ambasadoriui JAV Žygimantui Pavilioniui – red.), bet jis sako: nežinau, ar praeis – labai džiaugsmingas, kaži kas su tavimi negerai.“
Profesoriaus žodžiais, nėra daikto – kaip ir nuotraukos – be jokios išraiškos, tai ta išraiška yra estetika. „Kai buvau jaunesnis ir bendravau su Vangogu, tai jo klausiu: ką tu tapai? Javus tapai? Ne, sako. Savo tapyboje mėginu pagauti šios dienos auksinį skambesį. Javai – tik kaip daiktai, priemonė pagauti estetiką“, – pasakoja A. Mickūnas.
A. Šliogeriui daugiausia išraiškos matyti Lietuvos didžiosios kartos fotografų darbuose – Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko, bet jam ta išraiška ne tiek estetinė, kiek tikresnė už patį reiškiantįjį, už daiktą, fotografuojamą objektą.
„Realiausius daiktus galiu pamatyti ne vadinamojoje tikrovėje, o Kunčiaus fotografijose, – atvirauja profesorius apie didžiosios kartos savo mėgstamiausią fotografą ne ką mažesnėje salėje 5.3., tik kitu nei A. Mickūno kosmoso laiku, o per tą laiką buvo pristatomas šviesovaizdžių maestro fotografijų albumas „Reminiscencijos“. – Šitie daiktai tikresni už tikrus. Visiška keistenybė – pats nesuprantu, kaip taip gali būti, kai pats baisiausiai keikiu antrinę tikrovę, ir tuo pat metu man regis, kad šie dirbtiniai daiktai yra natūralesni už tuos, kurie turėtų būtų vadinami natūraliais.“
A. Šliogeris auditoriją tikina, kad per knygų mugę pristatytas „bekalbių daiktų“ albumas yra ypač aktualus būtent dabar (kabutės atsiveria ir dviem dantukais sukąs citatą tik po paskutiniojo profesoriaus žodžio), nes:
„Kunčius yra tas retas žmogus, kuris turi likimo, arba, jeigu Dievas būtų, tuomet – Dievo dovaną pamatyti bekalbį daiktą, neprikištą visokių kalbos šlykštynių, psichologijos, nesistengiant – kaip dabar populiaru – išreikšti save, nesubjaurojant jo pseudo metafiziniais ingredientais. (...)
Matau čia savo studentų, tai jie sakys: Šliogeris vėl pliurpia tą patį, bet mes, brangieji, gyvename katastrofiško parazitinės kalbos teroro laike, kuris iškilmingai vadinasi „informacijos srautai“. Per daug kalbos! Per daug žmogaus! Per daug žmogiškų dalykų. Mano giliu įsitikinimu, jeigu žmogus nesuranda tos vietos, kur bent akimirką galėtų pabėgti iš bandos, iš kalbos ir susitikti su bekalbiu daiktu, tai geriausiu atveju yra arba dekadansas, arba blogiausiu – antropologinė katastrofa. (...)
Šiek tiek išmanau vadinamąją žmonijos istoriją, tai pastebiu vieną nuobodų ir akivaizdų dalyką: kai tik hominidas izoliuoja save nuo bekalbių daiktų, tuomet jis praranda savo dievus, praranda šventumą, praranda meilę, ištikimybę, taurumą, drąsą – dalykus, be kurių negali egzistuoti jokia normali bendruomenė. (...)
Kai per daug žmogaus, žmogus pradeda nužmogėti. Jam reikia paprasčiausios ramios vietos, vienatvės. Šiuo požiūriu į Kunčiaus „Reminiscencijas“, (...) kurios kabo ir mano kambary, aš – žinoma, sentimentaliai – žiūriu kaip į prarasta rojų. Jūs sakysite, kad tai kartos reikalas, o aš atsakysiu paprastai: pažiūrėsim. Pažiūrėsim, kaip čia su tomis kartomis, pažangom, ir progresais.“
Kolega kitoje auditorijoje ir kitų laiku irgi nesilaiko kartų ir laikų reglamento. Profesoriaus teigimu, lietuvių kalba yra galingiausias įrankis filosofijai tiesiogiai aprašyti.
„Kartą mano senas draugas, aišku, lietuvis Imanuelis Kantas, sako: o jeigu filosofija būtų parašyta arba kalbama lietuvių kalba, kokia tuomet ji būtų? Tuomet jam pasakiau: gerai, kai gimsiu, aš išmoksiu kaimiškai ir tuomet kalbėsime per nuotolį, – džiaugsmingai pasakoja A. Mickūnas. – Tuomet aš atsisėdau apstulbęs, kai tokie galiūnai kaip Gėtė arba Hėgelis sako, kad po kiekvienu šiaudiniu stogu Lietuvoje gyvena poetas ir filosofas. (...) Mūsų kalba yra taip arti tiesioginės, tikros patirties be jokių terpių ir teorijų, kad žmogus, lietuvis, paprastas kaimietis – kaip kartą sakė Vytautas Kavolis – yra kiniškas daoistas. Daoizmas juk irgi nori suprasti pasaulį be jokios terpės, jautriai: matau, ką matau, girdžiu, ką girdžiu, paliečiu – pajuntu.“
Kad jau apie lietuvių kalbą, tai skaitytojas pagrįstai gali paklausti: o kodėl antraštėje minimos „dūzgės“, kurias Kalbos komisija pernai balandžio 7-ąją protokoliniu nutarimu atmetė kaip netinkamą vakarėlio pratęsimo arba „afterparčio“ pakaitalą, nors tokiu žodžiu – dūzge – senyvas dzūkas nuo Krokalaukio dar ir šiandien pavadintų nerimtą moterį, tuštutę?
O todėl, kad dūzgės. Be jokių terpių ir teorijų.
Algimantas Kunčius. „Reminiscencijos“. Vilnius, 1983 m. (nuotr. asm. archyvo)
