Vyro ir moters santykiai, be abejo, nėra paprasti: į juos įsiterpia smurtas, prievarta, skriauda, įvairūs pavojai, todėl juos reikia nuolat tobulinti. Vykstant kultūriniams pokyčiams, kinta ir gyvenimo formos, todėl moterys turi teisę ir prievolę rūpintis kuo palankesniais sau sprendimais, siekti savo orumo ir tinkamo vaidmens įvairiose gyvenimo bei veiklos srityse – šeimoje, visuomenėje, politikoje, religijoje – pripažinimo. Deja, šiuo metu vyraujantis triukšmingas radikalusis feminizmas neigia žmogaus prigimtį ir kartu atmeta tikrąją moters tapatybę bei vertę, esminį jos pašaukimą šeimoje ir visuomenėje. Šio feminizmo pagrindą sudaro klaidinga ideologija, todėl jis visų pirma kelia pavojų šeimos gyvenimui, kuris yra vienintelė ir nesunaikinama aplinka, užtikrinanti teisingą ir visavertį žmogaus vystymąsi.
Tikrasis feminizmas privalo būti grįstas visa tiesa apie vyrą ir moterį, tiesa, kurios pagrindas – sveika filosofija, kuriama remiantis žmogaus patirtimi ir papildoma antgamtine plotme, tiesa, kurią atskleidžia pats Dievas. Tokį žmogaus asmens tikrovę atitinkantį feminizmą remia Katalikų Bažnyčia ir vadina jį naujuoju, arba krikščioniškuoju, feminizmu.
Būdama jautri šiuolaikinėms žmogaus problemoms, Bažnyčia kėlė ir tebekelia moters klausimą, nes laiko jį itin svarbiu. Didelį dėmesį šiai temai skyrė beveik visi XX a. popiežiai, pabrėžę lyčių lygybę ir moters teises. Pijus XI enciklikoje Casti connubii (1930) reikalavo, kad valstybės teisyne civilinės moters-žmonos teisės, atsižvelgiant į šeimos teises, būtų pritaikytos prie nūdienos reikalavimų ir poreikių. Jonas XXIII enciklikoje Pacem in terris skatino remti moteris, vadindamas tai „laiko ženklu“. Vatikano II Susirinkimas Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje reikalavo sustabdyti lyčių diskriminaciją (žr. § 9, § 29, § 52), o Dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo pasisakė už aktyvesnį moterų dalyvavimą įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse (žr. § 9). 1973 m. Paulius VI sudarė specialią komisiją, skirtą moters padėčiai visuomenėje ir Bažnyčioje nagrinėti. Tačiau išsamiausiai „moters klausimą“ aptarė ir svarbiausią moters pašaukimą bei nepakeičiamą jos vaidmenį visuomenės gyvenime ir kultūroje atskleidė bei išplėtojo Jonas Paulius II. Jis yra pagrindinis Pauliaus VI inicijuoto naujojo feminizmo palaikytojas ir skleidėjas.
Jono Pauliaus II feminizmas
„Mąstysenoje ir veikloje, kuria kultūra formuojama taip, kad remtų gyvybę, moterys užima unikalią, o gal ir esminę vietą. Joms skirta skatinti „naujojo feminizmo“ vystymąsi, kuris, atsispirdamas pagundai sekti „vyrų dominavimo“ modeliais, pripažįsta ir patvirtina tikrą moters genijų visuose visuomenės gyvenimo srityse, nugali bet kokią diskriminaciją, smurtą ir išnaudojimą“ (Jono Pauliaus II enciklika Evangelium vitae, § 99). Jonas Paulius II, susirūpinęs nepalankia moterų padėtimi, dažnai paveda jas ypatingai Bažnyčios ganytojų globai. Jo manymu, moters orumas ir tapatybė yra niekinami po šiai dienai, o tai neleistina. Jonas Paulius II kritikuoja šiuolaikinę hedonistinę, komercinę kultūrą, palankią seksualiniam piktnaudžiavimui. Popiežius ragina ginti žmogaus orumą ir teises, įveikti mirties kultūrą, ypač keliančią grėsmę dar negimusiems kūdikiams. Smerkdamas išnaudotojiškas struktūras ir prieš moteris nukreiptą smurtą, Jonas Paulius II ragina moteris iš naujo atrasti savo misiją.
Visi filosofiniai ir teologiniai popiežiaus samprotavimai skirti pagilinti krikščioniškąją žmogiškojo asmens viziją ir kyla iš įsitikinimo, kad tik visa tiesa apie žmogų sudaro prielaidas teisingiems žmonių santykiams šeimoje, visuomenėje, politikoje ir religijoje. Intelektinėmis Šventojo Tėvo pastangomis Katalikų Bažnyčia ir visas krikščioniškasis pasaulis praturtėjo antropologija, kurioje iki šiol neregėtu mastu atsižvelgta į buvimo moterimi ir buvimo vyru faktą, jų asmeninį pašaukimą ir pašaukimą bendruomenei. Savo mokyme „moters klausimu“ popiežius pabrėžia tris dalykus: būtinybę pripažinti vyro ir moters lygybę, lyčių skirtumus lemiančią žmogaus prigimtį, tikrąjį moters pašaukimą, jos kilnumą (moters genijų) ir vaidmenį visuomenėje bei kultūroje.
Lygūs, bet skirtingi
Nagrinėjant vyro ir moters tarpusavio santykius, visų pirma atmintina, kad jie yra du žmogiškieji asmenys, dvi savastys. Tai du subjektai, gebantys sąmoningai ir laisvai veikti prigimties nubrėžta kryptimi. Savo žmogiškumu ir žmogiškuoju orumu šiedu asmenys – vyras ir moteris – yra lygūs, bet skirtingi pagal prigimtinę lytį. Tačiau lyčių negalima skirstyti į aukštesnę ir žemesnę, nes jos yra lygiavertės. Ne žmogaus valioje pasirinkti lytį, todėl ji nėra kultūros nulemta. Tokio būta Dievo plano: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Ši struktūrinė žmogaus, kaip savos lyties žmogiškojo asmens, savybė yra labai svarbi vystantis asmenybei. Ji – visuomenės gyvenimo pagrindas.
Žmogus iš prigimties atviras kitam žmogui. Žmogiškumo esmė – ne tik tame atvirume, bet ir gebėjime dovanoti save kaip asmenį, tai yra sąmoningai ir laisvai apsispręsti mylint atsiduoti kitam. „Žmogus [...] gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai atsiduodamas“ (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 24). Būtent lyčių skirtumu grįsti tarpusavio santykiai veda į vienybę žmogiškoje bendrystėje (plg. Mulieris dignitatem, § 7). Vyras ir moteris – būtinos, skirtingos, bet lygiavertės tokios bendrystės dalys. Psichologinius bei dvasinius skirtumus išreiškiantys biologiniai skirtumai kyla iš to, kas duota prigimties, ir skirtingose kultūrose savo formomis gali skirtis. Kitaip nei mano radikaliosios feministės, šie skirtumai nėra vien kultūros padarinys. Į feminisčių teiginį „niekas negimsta moterimi“ reikia atsakyti tikrovę atitinkančiu teiginiu: „Kiekvienas gimsta vyru arba moterimi“. Žmogus nėra vien tik kultūros nulemta būtybė, žmonių skirstymas pagal lytis nepriklauso nuo paties asmens sprendimo ar valios.
Tad žmogiškumo modelis yra ne vyras, ne moteris, o jų meilės bendrystė, kuriai augti tinkamiausia aplinka yra santuoka ir šeima – pagrindinės ir nepakeičiamos visuomenės gyvenimo formos. Visuomenė, vyriausybės ir bažnyčios privalo remti šią žmonių gyvenimo formą oficialiai, materialiai bei kultūriškai.
Moters pašaukimo esmė
Dievo planuose vyras ir moteris savo žmogiškumu yra lygūs ir laisvi asmenys, Dievo pašaukti dovanoti vienas kitam save, savo žmogiškumą, asmens pilnatvę, teikti gyvybę naujiems žmonėms ir padėti jiems visokeriopai tobulėti. Kūrėjas moteriai ir vyrui patikėjo bendrą užduotį – apgyvendinti žemę, kurti būsimajam gyvenimui atvirą žmonijos istoriją bei kultūrą. Kiekvieno jų savitas įnašas į šeimos gyvenimą ir žmonijos kultūrą yra būtinas, todėl kraštutinių feminisčių propaguojamas prigimties neigimas sukeltų tikrą katastrofą.
Esminė moters misija yra motinystė – biologinė, psichologinė, moralinė, dvasinė, religinė. Tai ypatingas dalyvavimas užsimezgant naujai gyvybei, gimstant ir augant naujam žmogui. Ši moters misija neatsiejama nuo žmogaus prigimties esmės: rūpintis kitu, jo tobulėjimu, daryti viską, kad jis būtų geras, gražus, kūrybingas ir šventas. Tam reikia kultūrinės aplinkos, kurią jam gali laiduoti motinos ir tėvo meilė, t. y. stabili šeima. Kuriant šeiminę vyro ir moters sąjungą, moteriai tenka ypatingas vaidmuo. Ji savyje (tiesiogine šio žodžio prasme) nešioja naują žmogų, yra pirmoji „aplinka“, kurioje nauja gyvybė užsimezga ir vystosi. Tas „nešiojimas“, nepakartojamas žmogaus artumas po gimimo keičia formas, bet nepaliauja skleistis visais žmogaus gyvenimo etapais.
Moters orumas ir gyvybės puoselėjimas yra neatsiejami. Pripažindamas moters indėlį įvairiose gyvenimo srityse, jos orumą ir „moters genijų“, Jonas Paulius II visų pirma tai sieja su ypatingu artumu ir meile žmogui, su jos dvasiniu ir kultūriniu indėliu, visuomeniniu bei etiniu lygmeniu, kuriame atsižvelgiama į tarpasmenį kontekstą ir dvasią. „Moters genijus“ – tai pirmiausia meilės genijus, sąmoningas ir savanoriškas „buvimas dėl kito žmogaus“. „Kasdien aukodama save kitiems, moteris įgyvendina giliausią savo pašaukimą. Galbūt ji labiau nei vyras vertina asmenį, nes žvelgia į jį širdimi. Moteris mato žmogų nepriklausomai nuo ideologinių ar politinių sistemų, mato jo didybę bei ribotumą ir stengiasi jam padėti“ (Laiškas moterims, 12).
Moters pašaukimą geriausiai atspindi Marijos gyvenimas – joje iki galo atsiskleidė „moters genijus“. Bažnyčia Marijoje mato moters idealą ir joje nuolat randa įkvėpimo bei paskatinimo. „Atsidėdama Dievo tarnystei, ji drauge paskyrė savo jėgas ir tarnauti kitiems – meilės tarnystei. Kaip tik ši tarnystė leido Marijai savo gyvenime patirti paslaptingą, bet tikrą „viešpatavimą“. [...] Štai kuri slypi motiniškasis Marijos vadovavimas. Toji, kuri visa esybe buvo dovana savo Sūnui, kartu tapo dovana visos žmonijos sūnums ir dukterims, sužadindama gilų pasitikėjimą tų, kurie prašo jos vadovauti sunkiuose gyvenimo vingiuose pakeliui į galutinį tikslą“ (ten pat, 10). Pripažindama ir vertindama motinystę kaip savęs dovanojimą kitam žmogui, Bažnyčia ją suvokia plačiai – kaip emocinę, kultūrinę ir dvasinę motinystę. Taigi akivaizdžiai rūpinamasi tikrai ne tuo, kad moterys būtų uždarytos namuose, išstumtos iš visuomeninio ir politinio gyvenimo. Bažnyčia šiuo klausimu kalba labai aiškiai. Suvokdama moters genijaus poreikį visame visuomenės gyvenime, Bažnyčia reikalauja sustabdyti bet kokią profesinę, kultūrinę ar politinę moters diskriminaciją ir siekia pagarbos moteriškumui. Norima, kad moterys visas gyvenimo sritis, šeimos bei visuomenės gyvenimą, kultūrą ir visas jos formas praturtintų rūpesčiu žmogumi, jo gyvybe, tobulėjimu, meile ir jautrumu kitam.
Moteriškumo dovana – tas ypatingas gebėjimas suvokti žmogų širdimi, būti bet kada pasirengus suteikti jam pagalbą ir gyventi dėl kito žmogaus – yra būtina norint humanizuoti kultūrą, ugdyti gyvybę gerbiančią ir meilę žmogui liudijančią civilizaciją.
„Moters genijus“ pašvęstajame gyvenime
Vertėtų atskirai aptarti, kaip gali pasireikšti moters genijus pašvęstajame gyvenime, kai atsisakoma biologinės motinystės ir gyvenimo natūralioje šeimoje. Pasišventusiai moteriai, panašiai kaip Marijai, kuri buvo pirmasis pašvęstasis žmogus, ši motinystė pasireiškia dvejopai – kaip meilė Dievui ir meilė visiems žmonėms. Meilė Kristui privalo būti nesuinteresuota ir vaisinga, apgaubti kitus žmones meilės sklidinu rūpesčiu. Pašvęstajai moteriai galima tiek emocinė, tiek kultūrinė ir dvasinė motinystė: ji išreiškiama auklėjant jaunimą, slaugant ligonius, dirbant su visuomenės atstumtaisiais, morališkai ar materialiai nuskriaustaisiais.
Garsios pašvęstojo gyvenimo moterys, pavyzdžiui, šv. Brigita Švedė, šv. Kotryna Sienietė, šv. Teresė Avilietė, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir vėliau gyvenusios šv. Faustina, šv. Uršulė Leduchovska ar pal. Motina Teresė iš Kalkutos, neabejotinai buvo pasiekusios pilnatvę ir atliko svarbų vaidmenį tiek pasaulio, tiek Bažnyčios gyvenime.
Bažnyčia tikisi moterų indėlio
XX a. viduryje kai kuriose protestantiškose konfesijose pradėjus teikti kunigystės šventimus moterims, iškilo ir moterų kunigystės klausimas. Jį galima nagrinėti tik pasitelkus asmens-vyro ir asmens-moters viziją bei nuo jos neatsiejamą vienas kitą papildančio ikoniškumo, kuriame kalbama apie „Ganytojo ikoną“ ir „Marijos ikoną“, perspektyvą. „Ganytojo ikona“ ir „Marijos ikona“ išreiškia dvi neatskiriamas Bažnyčios plotmes – apaštalo Petro principą ir Marijos principą kaip dviejų skirtingų tarnysčių, kuriant krikščionišką bendruomenę ir tarnaujant žmogui, modelius. Bažnyčios nuomonė aiški ir vienareikšmė: kunigystė kaip funkcija (sakramentai, mokymas, Bažnyčios valdymas) Katalikų Bažnyčioje skirta vyrams (plg. Jono Pauliaus II 1994 m. gegužės 22 d. apaštališkas laiškas Ordinatio sacerdotalis).
Kai kurių triukšmingų moterų pasipriešinimas tokiai Bažnyčios pozicijai kyla dėl to, kad jos nesuvokia savo misijos, moters ypatingumo ir pašaukimo motinystei. Pabrėžtina, jog šiuolaikinėje kultūroje nuo motinystės neretai nusisukama, ir tai liudija, kad atmetama ir nepripažįstama svarbiausia gyvenimo vertybė – meilė; nesuprantamas krikščionio pašaukimas, kuris yra pašaukimas šventumui, pasireiškiantis meile Dievui bei žmogui ir nepriklausantis nuo užimamų pareigų; jei žmogus suvokiamas funkciškai, instrumentiškai, asmens didybė siejama su jo pareigomis.
Geriausias moters orumo ir vaidmens pavyzdys – Marija ir jos vaidmuo Išganymo istorijoje. Dievas ateina į šį pasaulį ir tampa žmogumi per moterį, kuri po to dalyvavo Jo gyvenime, Bažnyčios kūrime ir motiniškai rūpinosi jauna Bažnyčia. Jos motinystė apima visus, kurie tiki Kristų. Moterys gimdo vaikus ir nuo pirmų jų gyvenimo akimirkų mažylius auklėja, rūpinasi ir religiniu jų ugdymu. Šv. Uršulė Leduchovska sakydavo, kad „šventieji auga ant šventų motinų kelių“.
Tad asmuo-vyras ir asmuo-moteris lygūs ne tik kaip žmogiškieji asmenys. Jie lygūs tuo, kad siekia bendro galutinio gyvenimo tikslo – šventumo, kurio esmė yra Dievo ir žmogaus meilė. Dievo ir žmogaus meilė prieinama ir pasiekiama tiek vyrams, tiek moterims. Todėl „vienintelė ir didžiausia charizma, kurios galima ir reikia trokšti, yra meilė. Didžiausi Dangaus karalystėje yra ne valdytojai, bet šventieji“ (ten pat, 3).
Pastaruoju metu Bažnyčia dar kartą prabilo moterų klausimu, smerkdama „moterims daromas skriaudas bei prieš jas nukreiptą smurtą, kad ir kur, kad ir kokiomis aplinkybėmis ji vyktų. Bažnyčia reikalauja iš tikrųjų taikyti moteris ginančius įstatymus ir imtis veiksmingų priemonių prieš žeminantį moterų vaizdavimą komercinėje reklamoje, taip pat prostitucijos rykštę. Bažnyčia trokšta, kad motinų tarnystė šeimos gyvenimui, kaip ir tėvų tarnystė, būtų ir finansinio pripažinimo pavidalu laikoma indėliu į bendrąjį gėrį“ (Jono Pauliaus II posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Europa, 43).
Pabrėždama didžiulį moterų indėlį į tarnystę vilties Evangelijai bei sprendžiant visuomenei svarbius klausimus, „Bažnyčia tiki, kad šiandien moterys gali prisidėti auginant viltį visais lygmenimis. Kai kurie dabartinės Europos visuomenės aspektai kelia iššūkių moters gebėjimui mylint ištvermingai ir dosniai priimti, dalytis bei dovanoti. Užtenka paminėti, pavyzdžiui, vyraujantį mokslinį bei techninį mąstymą, į šešėlį nustumiantį emocinį matmenį ir jausmų vaidmenį, didžiadvasiškumo stygių, įsigalėjusią baimę dovanoti gyvybę naujoms būtybėms, sunkumą bendrauti su kitu ir priimti kitokius žmones. Būtent tokioje aplinkoje Bažnyčia tikisi iš moterų gaivaus indėlio, kuris sukeltų naują vilties bangą“ (ten pat, 42).
Jonas Paulius II linki: „Trokštant skatinti moterį visaverčiai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje, pageidautina teikti daugiau reikšmės jos gebėjimams, įskaitant bažnytinių funkcijų, teisėtai tenkančių pasauliečiams, patikėjimą. Taip pat derėtų tinkamai išryškinti moters kaip žmonos ir motinos misiją ir jos atsidavimą šeimos gyvenimui“ (ten pat, 43).
Parengta pagal Zofijos J. Zdybickos pranešimą feminizmo tema,
skaitytą V Gniezno kongrese (2004 m.).
Iš lenkų kalbos vertė Voicechas SAVICKIS
