Artėjant Lietuvos vardo tūkstantmečiui istorikai ir archeologai žadėjo, kad iki jubiliejinių 2009-ųjų pagaliau bus atrasti XVII a. dingę labiausiai pasaulyje išgarsėjusio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo palaikai. Praėjo ir tūkstantmečio renginiai, ir Žalgirio mūšio 600-mečio minėjimas baigia pasimiršti, tačiau Žalgirio pergalės svarbiausio kalvio kaulelių likimas tebelieka nežinomas. Neatrodo, kad palaikai bus rasti iki šiemetinės rugsėjo 8-osios, neįvykusios Vytauto karūnacijos 580 metų sukakties, o spalio 27-ąją irgi nebus kur padėti gėlių per galingiausio krikščioniškosios Lietuvos lyderio 580-ąsias mirties metines.
Rugpjūčio 8 d. sukanka 355 metai, kai rusai pirmą kartą istorijoje okupavo Lietuvos sostinę Vilnių. Nuo tada niekas daugiau nematė ir Vytauto Didžiojo karsto. „Ūkininko patarėjas“ nagrinėja versiją, ar kartu su rusų pagrobtu mūsų valstybės archyvu - Lietuvos Metrika - Maskvoje neatsidūrė ir kai kurios Vytauto Didžiojo įkapių brangenybės. Architektas Napoleonas Kitkauskas redakcijai tvirtino, kad reikėtų lazeriu nuskenuoti Vilniaus katedrą ir pagaliau atsakyti į kelis šimtmečius mokslininkams ramybės neduodantį klausimą, ar kunigaikščio Vytauto, pagal lotyniškas apeigas pakrikštyto Aleksandru, palaikai nuo Maskvos plėšikų nebuvo paslėpti Lietuvos pagrindinės šventovės sienoje arba kolonoje.
Stukseno katedros sienas
Tarpukario Lietuvos visuomenė ne tik dainavo „Mes be Vilniaus nenurimsim", bet ir tikėjo, kad kada nors Vytauto kapas bus surastas, o jo kaulai paguldyti garbingiausioje susigrąžintos sostinės vietoje – prie Vilniaus katedros centrinio altoriaus. 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras dvarininkas Donatas Malinauskas už visuomenės suaukotus pinigus nupirko Čekijoje puošnų karstą Vytauto Didžiojo palaikams sudėti. „Šiandien kunigaikščio Vytauto palaikų specialiai niekas neieško", - apgailestaudamas „Ūkininko patarėjui" kalbėjo garsus architektas, archeologas-restauratorius N.Kitkauskas. Jis prisimena, kad prieš dvidešimt ir daugiau metų, kai Atgimimas išjudino visuomenę domėtis tautos istorija, jos svarbiausiais įvykiais, garsiausiais valstybės veikėjais, Vilniaus katedroje, tuomet sovietų paverstoje paveikslų galerija, buvo išardytos vidurinės ir šoninių navų grindys, viliantis po jomis rasti dingusius palaikus, stuksenamos sienos, norint įsitikinti, ar jose nėra tuštumų. „Tiksliai žinoma, kad Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 d. Trakuose ir po kelių dienų buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Savo testamentu jis nurodė pageidaujamą amžinojo poilsio vietą - prie šv. Mykolo Arkangelo altoriaus, šalia savo žmonos Onos kapo. Todėl suprantama, kad daugiausia paieškų vyko katedroje", - sakė N.Kitkauskas. Architektas N.Kitkauskas galimas Vytauto Didžiojo kapo vietas aprašė 1994 m. išleistoje knygoje „Vilniaus arkikatedros požemiai".
Lazerio spindulys prasiskverbia giliau
„Tikriausiai girdėjote, kad viena amerikiečių organizacija pasamdė vokiečių inžinierius lazeriu nuskenuoti Vilniaus šv.Onos bažnyčią? Tokiu šiuolaikiniu įrenginiu galima ne tik nustatyti pastato būklę, bet ir atrasti jame įvairių slėptuvių, ertmių. Vienas mano pažįstamas pasiūlė – reikėtų paprašyti vokiečių, kad jie savo aparatūra, nepalyginamai skvarbesne už žmogaus regėjimą ir kitus pojūčius, ištyrinėtų katedros požemius, gal atrastų Vytauto palaikus ten, kur per daugelį metų tyrėjai nieko nepastebėjo",- apie naują paieškų būdą užsiminė N.Kitkauskas. Tačiau mokslininkas ir pats nelabai tiki, kad šiandieninėje mūsų valstybėje kas nors susidomėtų tokia idėja – reikėtų specialių leidimų sudrumsti katedros ramybę, o vokiečiai veltui nedirbtų. „Paveldosaugininkai gali tik patarti Vilniaus arkivyskupijos kurijai, bet ne jų žodis būtų lemiamas“,- teigė humanitarinių mokslų daktaras N.Kitkauskas.
Rusų plėšikai nepastebėjo kunigaikščio žiedo
1655 m. rugpjūčio 8 d. po kelių valandų mūšio priešai (Maskvos kariuomenė ir maskviečiams parsidavę ukrainiečių kazokai) pirmą kartą istorijoje užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę Vilnių, o netrukus - Kauną ir Gardiną. Rusai Vilniuje žudė, prievartavo ir plėšikavo šešerius metus. Iš 23 katalikiškų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotos liko tik keturios. Sostinės bažnyčiose buvusius kapus rusai išniekino, ieškodami juose brangenybių. Anot amžininkų, grįžę pabėgėliai nebepažino savojo Vilniaus. „ Kai kas galvoja, kad rusai išsivežė Vytauto Didžiojo palaikus“, - neatmeta tokios galimybės N.Kitkauskas, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, gal okupantai, apiplėšę Lietuvos valdovo kapą, jame rastas brangenybes susikrovė į kišenes ir maišus, o Vytauto kaulus išmėtė pakeliui į Rusiją. „Sovietmečiu kasinėdami katedroje (tuomet - paveikslų galerijoje) 1971 m. radome auksinį žiedą su dideliu brangakmeniu. Ant žiedo metalo buvo išraižytos karališkosios lelijos. Tada nelabai turėjome laiko domėtis šio aiškiai ne kokiam pirkliui ar plikbajoriui priklausiusio papuošalo istorija. O visai neseniai Lietuvos istorijos instituto archeologas Eugenijus Svetikas išsakė gana įtikinamą versiją, kad tas daiktas priklausė Vytautui Didžiajam“, - apie Maskvos kareivių pražiopsotą brangenybę iš Lietuvos valdovo lobyno papasakojo N.Kitkauskas.
Geriausia kaulų slėptuvė
Architektas prisimena, kad pagal vieną signalą jis su bendraminčiais Vytauto kaulų ieškoti važiavo į Merkinės bažnyčią. Spėliota, kad per maskvietiškąją okupaciją garsieji palaikai buvo paslėpti kažkokiame Žemaitijos vienuolyne. „Bet vis dėlto gal jie gudriai užmūryti tokioje Vilniaus katedros vietoje, kur niekam nė į galvą neateitų ieškoti?“- hipotezės, panašios į amerikiečio Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe) 1844 m. trumpo apsakymo „Pavogtas laiškas“ („The Purloined Letter") siužetą, nenorėjo atsisakyti N.Kitkauskas. E.A.Po apsakymo veikėjas šantažistas laišką, galėjusį sukompromituoti vieną aukštos kilmės moterį, laikė pačioje matomiausioje vietoje, tik įdėtą į išvirkščią voką, o policija ir privatūs sekliai tuo metu suplukę gręžė kėdžių kojas šantažisto namuose ir ieškojo dvigubų stalčių jo rašomajame stale.
Jogailos personalinis sarkofagas
Buvusios Lenkijos sostinės Krokuvos katedroje ant Vavelio kalvos yra daug kriptų, kuriose palaidoti lenkų valdovai. Tarp jų – ir kunigaikščio Vytauto pusbrolis, Žalgirio pergalės „bendraautoris“ Vladislovas Jogaila. Netoliese yra ir jo žmonos vengrės Jadvygos kapas. Jogailos palaikai ilsisi personaliniame marmuriniame sarkofage. Vavelyje palaidota ir dar viena lietuvė – didžiojo kunigaikščio Gedimino duktė Aldona (Ona), 1325 m., būdama vos penkiolikos metų, ištekinta už tokio paties amžiaus paauglio, Lenkijos karalaičio Kazimiero. O ikikrikščioniškos, dar nesudariusios unijos su Lenkija Lietuvos kunigaikščių kapų neišliko. N.Kitkauskas pamini tik keletą Abiejų Tautų Respublikos didžiųjų kunigaikščių žmonų, palaidotų Vilniaus katedros požemiuose - Žygimanto Augusto pirmąją žmoną Elžbietą, taip pat Barborą Radvilaitę. „Tiesa, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio palaikus taip pat priglaudė Vilniaus katedra. Kadangi 1501 m. Aleksandras tapo ir Lenkijos karaliumi, jis - vienintelis Vilniuje palaidotas Lenkijos valdovas“,- prisiminė N. Kitkauskas.
Laidotuvių laužai Šventaragio slėnyje
Anot legendų, stabmeldiškos Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šventaragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries upių santakoje, o didysis kunigaikštis Algirdas, kurio abi žmonos buvo rusės stačiatikės, po mirties iškilmingai sudegintas netoli Maišiagalos pilies. Nors Jogaila su parankiniais savo dėdę, didįjį kunigaikštį Kęstutį, pasmaugė Krėvos pilyje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje), Vytauto Didžiojo tėvo kūnas buvo atgabentas į Vilnių ir sudegintas pagal pagoniškus didikų laidojimo papročius. „Vilniuje, dešiniajame Vilnelės upės krante, yra tokia kalva. Jos pavadinimas - Gedimino kapas. Gal tai irgi šio didžiojo kunigaikščio kremavimo vieta?", - skurdžiais Lietuvos archeologų ir istorikų duomenimis apie pagonių kunigaikščių laidojimo būdą, spėjamas kapavietes pasidalijo dr. N.Kitkauskas.
Vytauto duktė - Rusijos nacionalinė vertybė
Iš Vytauto artimųjų kapų geriausiai žinoma tik jo dukters Sofijos palaidojimo vieta. Bet Sofija Vytautaitė 1391 m. buvo išleista už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus I, visiškai nutolo nuo savo tautos ir užmiršo gimtąsias šaknis. Nedaug betrūko, kad jos puošniojo sarkofago taip pat būtų nelikę. 1929 m. Rusijos bolševikai nugriovė Maskvos Dangun Ėmimo moterų vienuolyną, kuriame buvo laidojamos rusų kunigaikščių, carų žmonos ir dukterys.Tarp kitų palaikų, kuriuos sovietai rengėsi susprogdinti, buvo ir Sofijos Vytautaitės kaulai. Tačiau galų gale nuspręsta carienes ir caraites perlaidoti į Kremliaus Arkangelo cerkvę. Dabar Sofija yra Rusijos „nacionalinė vertybė". 2002 m. rusų specialistai pagal kaukolę atkūrė jos veido bruožus. Kadangi Maskvai ištikimai tarnavusi Sofija nė iš tolo nepriminė savo garsiojo tėvo, atėmusio iš maskviečių nemažai jų žemių, lietuvių archeologai, daktaro N.Kitkausko duomenimis, neįkyrėdavo Rusijos valdžiai dėl leidimų apžiūrėti neblogai išsilaikiusius Gediminaičių dinastijos atstovės palaikus.
Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos sarkofagas Krokuvos Vavelio katedroje
