Stemplė - tai viršutinė virškinamojo trakto dalis, jungianti ryklę su skrandžiu. Joje yra trys anatominiai susiaurėjimai: kakle, ties trachėjos išsišakojimu ir ties stemplės įėjimu į skrandį. Stemplės sienelę sudaro išorinis dangalas, raumeninis sluoksnis ir gleivinė. Gleivinė yra susiraukšlėjusi išilginėmis raukšlėmis, dengiama epitelio, kuriame gausu stemplės liaukų. Liaukų išskiriamas sekretas lengvina maisto slinktį. Raumeninio stemplės sienelės dangalo atliekami peristaltiniai judesiai maistą stumia iš stemplės į skrandį.
Bene dažniausiai stemplės veiklą sutrikdo uždegimas (ezofagitas). Skiriami ūminis, lėtinis ir lėtinis pepsinis (refliuksinis) ezofagitai.
Ūminį ezofagitą gali sukelti įvairios priežastys. Dažniausiai - cheminės medžiagos (rūgštys, šarmai), per karštas maistas, stiprūs alkoholiniai gėrimai, taip pat įvairios traumos (į stemplę patekus svetimkūniui, netinkamai atliekiant endoskopiją ir kt.). Ūminis ezofagitas taip pat gali išsivystyti ir dėl toksikozės, ūminės infekcinės ligos (gripo, skarlatinos, difterijos), ūminės virškinimo sistemos ligos (gastrito, enterito). Ūminį stemplės uždegimą gali sukelti ir bendra organizmo alerginė reakcija.
Ligonio savijauta priklauso nuo ligos pobūdžio ir išplitimo. Paviršinis (katarinis) ūminis ezofagitas gali būti besimptomis arba ligonį kartais vargina rėmens ėdimas, nestiprus skausmas ar tik jutimas, kad ryjant maistas slenka stemple.
Sergant sunkesne forma, ima nuolat reikštis deginantis stemplės skausmas, kuris plinta į nugarą, kaklą, krūtinę. Ryjant skauda stipriau, ligonis dėl to kartais net negali valgyti. Be to, vargina gausus seilėtekis, dažni atsirūgimai, praryto maisto (neretai - su gleivėmis ar krauju) atpylimai. Kai prisimeta pūlinė infekcija, ligoniui pakyla aukšta kūno temperatūra, prasideda kiti bendrosios intoksikacijos reiškiniai.
Ūminis ezofagitas gali komplikuotis į periezofagitą (...), mediastinitą, (...), kraujavimą ir stemplės striktūrą (...). Pastaroji komplikacija dažniausiai pasitaiko, kuomet stemplės uždegimą sukelia rūgštys ir šarmai, pūlinė infekcija ar į stemplę patekę svetimkūniai.
Ilgiau kaip tris mėnesius besitęsianis ezofagitas laikomas lėtiniu. Lėtinį stemplės uždegimą gali sukelti ilgalaikis aštraus, karšto maisto vartojimas; nuolatinis maisto užsilaikymas stemplėje (dėl įvairių stemplės veiklos sutrikimų); lėtinės infekcinės (pvz., tuberkuliozė, sifilis) ir neinfekcinės (pvz., avitaminozė) ligos; kraujotakos sutrikimas; stemplės gleivinės traumos; profesinė intoksikacija (pvz., nuolatinis kontaktas su nuodingaisiais garais) bei žalingi įpročiai (rūkymas, girtavimas).
Galima įtarti lėtinį ezofagitą, jei ligonis skundžiasi deginimu už krūtinkaulio, jaučia, kai nurytas kąsnis slenka stemple (šį jausmą neretai lydi skausmas), ryte vemia gleivėmis. Neretai juntami skausmai už krūtinkaulio, plintantys į nugarą ir širdies plotą, tai yra labai panašūs į skausmus, kuriais skundžiasi širdies ir kraujagyslių ligomis sergantys ligoniai.
Sergant lėtiniu ezofagitu, galimi įvairūs simptomų pasireiškimo deriniai, tačiau ligonį gali kamuoti ir kuris nors vienas ligos simptomas, pavyzdžiui, jaučiamas tik skausmas už krūtinkaulio. Tokiais atvejais lėtinį ezofagitą yra sunkiau atskirti nuo širdies ischeminės ligos. Kai ligonis atkosti gleivių, dažnai klaidingai diagnozuojamos LOR ligos ir skiriamas netinkamas gydymas.
Lėtinis stemplės uždegimas (ezofagitas) gali komplikuotis į refliuksinį, arba pepsinį, ezofagitą. Šią ligos formą sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos turinio refliuksas. Liga - labai dažna.
Pepsinis stemplės uždegimas prasideda sutrikus hormoniniam virškinamojo trakto reguliavimui arba dėl dažno skrandžio ar dvylikapirštės žarnos turinio refliukso į stemplę. Pagrindinė refliukso susiformavimo priežastis - diafragmos stemplinės angos išvarža. Tokiai išvaržai susiformavus, atviras įskrandis praleidžia skrandžio turinį į stemplę (tai nutinka tada, kai skrandyje susikaupia daug maisto, kai dirbama sunkiai ar ilgai pasilenkus, kai įprantama po valgio pagulėti ar esant kitoms pilvo ertmės slėgį didinančioms priežastims).
Tiesa, pasitaiko, kai ir susidarius stemplės išvaržai ezofagitu nesusergama. Mat jei stemplės apatinės dalies raumenų rauko tonusas yra normalus, skrandžio turinys į stemplę negali patekti - grįžta atgal į skrandį.
Pepsiniam stemplės uždegimui būdingiausi simptomai yra rėmens jutimas (deginantis skausmas už krūtinkaulio, kartais plintantis aukštyn), skausmas epigastriume, plintantis į nugarą, tarp menčių, kaklą, žandikaulį ir širdies plotą. Minėtus skausmus sukelia stemplės raumenų spazmas, kuris gali atsirasti tiek valgant (ryjant), tiek kitu metu. Taip pat jaučiamas pilnumo jausmas epigastriume arba apatinėje krūtinkaulio dalyje (kartais - sunkumas ir spaudimas), ligonis gali atpilti maisto (ar rūgštaus, kartaus jo turinio), dažnai raugėja oru.
Pepsinis ezofagitas gali komplikuotis į kraujavimą (dažniau - slaptą, rečiau - gausų), taip pat gali deformuotis stemplė, susiformuoti stemplės opa.
Jei diagnozuotas pepsinis ezofagitas, ligoniui skirima atitinkama dieta (nepatartina valgyti maisto produktų, kurie sukelia meteorizmą - kopūstų, šviežios duonos, žirnių, pupelių, negerti gazuoto vandens); rekomenduojama pavalgius kelias valandas negulti; įsitaisyti lovoje taip, kad galva būtų maždaug 15 - 20 cm pakelta; nevilkėti drabužių, kurie veržia juosmenį; atsisakyti sunkaus fizinio darbo ar veiklos, kai kūnas esti ilgą laiką palinkęs į priekį; vartoti gydytojo paskirtus medikamentus.
Visų rūšių stemplės uždegimų profilaktika yra panaši. Reikia vengti žalingų įpročių, tinkamai maitintis, gydyti stemplės uždegimą sukeliančias ligas.
