Daiva NORKIENĖ
Gruodžio pabaigos naktis, miškas šalia Vilniaus čigonų taboro. Kraupus prievartaujamos devyniolikmetės klyksmas perskrodžia apsnigto pušyno tylą, tačiau vilties būti išgelbėtai beveik nėra: ji - vieniša ir silpna pusnynuose, jie - penkiese. Galbūt paryčiu koks nors atsitiktinis praeivis aptiktų sušalusį kūną ir visai logiškai pamanytų: "Štai dar viena narkotikų perdozavimo auka". Pernai čigonų taboro prieigose iš tikrųjų surinktas rekordinis numirėlių "derlius". Kažkas naktimis šaudė į čigonų langus. Su visa mašina sudegino jauną narkomaną. Ir nieko. Visi "galai" pradingo it juodojoje skylėje...
Tačiau šįkart buvo kitaip.
Pagrobė mašiną ir draugę
Gruodžio 22-osios naktį Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos patrulinės tarnybos rinktinėje gautas pranešimas, jog Kirtimuose iš vieno vyriškio atimta mašina. Į įvykio vietą išskubėjo arčiausiai buvęs ekipažas - policininkai Agnė Varnaitė ir Leonidas Šemisas. Apie minėtus įvykius "Akistatai" papasakojo A. Varnaitė:
- Kai mums pasakė, jog mašina pagrobta maždaug prieš 45 minutes, pamaniau, jog rasti ją vilčių mažoka. Nieko tikslaus tada dar nežinojome, tačiau savininkas laukė prie Metalo gatvėje esančio viešbučio, reikėjo skubėti. Tik atvykus paaiškėjo, jog tabore tamsaus gymio jaunuoliai pagrobė ne tik opelį, bet ir jame sėdėjusią vyruko draugę.
Dvidešimt dvejų metų Aivaras (jo ir draugės vardai pakeisti), devyniolikmetė Ineta bei dar vienas vaikinas naktį atvyko į čigonų taborą. Redakcijos žiniomis, nusipirkti narkotikų. Nukentėjėlis teigė, kad jų mašina įklimpo pusnyje, tad pagalbon pasitelkė vietinius vaikinus. Tačiau čigonai ne tiek stūmė įstrigusį automobilį "Opel Ascona", kiek žvalgėsi į viduje buvusią panelę. Staiga susitarę jie puolė atvykėlius ir sumuštas Aivaras bei jo draugas vos suspėjo pabėgti. Labai susijaudinęs Aivaras policininkams išklojo, kad jį po pusnynus čigonai ilgokai vaikėsi dviem mašinomis - golfu ir opeliu. Tiktai kai pagaliau ištrūko iš taboro teritorijos ir pasiekė labiau apšviestą, nors ir nejudrią Metalo gatvę, buvo paliktas ramybėje. Čigonai, įsitikinę, kad Inetos palydovai mirtinai pergąsdinti ir nebepavojingi, skubiai apsisuko ir dingo nakties tamsoje.
Šviežiais pėdsakais - tarp pušų
Patrulinės rinktinės policininkai Agnė ir Leonidas į Aukštutinį taborą atšvilpė vėju. Gyvenvietė - pažįstama ir įkyrėjusi iki gyvo kaulo, mat patruliai čia kviečiami nuolat. Aivarui nurodžius pagrobėjų golfuko žymes paaiškėjo, kad ir tas - "vietinis". Pareigūnai jį nuolat matydavo besisukiojantį aplink taborą. Tačiau dviem policininkams dėl to nepalengvėjo: iš Aivaro pasakojimo žinojo, kad pagrobėjų buvo visas pulkas. Penki ar šeši. O čia dar automobilis įstrigo neišvažiuojamose pusnyse. Ką darys, patraukė pareigūnai opeliuko vėžėmis pėsti. Tiesiai į šalia taboro plytintį nuošalų Kirtimų mišką.
- Ėjome dviese, aš ir porininkas, - prisimena jauna policininkė Agnė. - Ne, nebijojom. Tik šiek tiek neramu buvo dėl tos merginos... Staiga žiūrime - priekyje automobilis. Pribėgame, ogi golfukas įstrigęs pusnyje. Tuščias. Tolumoje buvo matyti kita mašina. Tą pat akimirką išgirdome daugybę mūsų link artėjančių balsų.
Policininkai pasislėpė už įklimpusio golfo ir ėmė laukti. Žiūri - priešais atlekia trys išsirengę čigonai. Vienais megztiniais, striukes kažkodėl palikę miške. Agnė ir Leonidas iššoko iš savo slėptuvės ir griebė du čigonus už pakarpų, o trečiasis beregint apsisuko ir puolė atgal į tankmę.
- Surakinome tiems dviem rankas už nugarų, išsikvietėme pagalbą. Atvažiavo dar du ekipažai su policininku Mariumi Lisausku, vyresniuoju policininku Eduardu Bušmovičiumi ir viršila Marijanu Tomaševskiu. Kol kolegos gaudė likusius įtariamuosius, mes saviškius nugabenome į komisariatą. Beje, pekeliui čigonai ir maldavo paleisti, ir grasino, ir už nugaros surakintomis rankomis sugebėjo automobilio langelį atsidaryti - matyt, ketino sprukti. Nepavyko, - prisimena A. Varnaitė.
Kai pirmasis ekipažas sugrįžo įvykio vieton, paaiškėjo, jog sučiuptas ir trečias įtariamasis. Dar du sugebėjo pasislėpti, nesulaikyti jie iki šiol. Ineta, kurią sumušė ir opelyje išprievartavo penkiese, ištrūko horizonte pasirodžius policininkams. Pareigūnai ją rado ištiktą streso, klaidžiojančią po pusnis ir be paliovos šaukiančią pagalbon Aivarą. Beje, iš trijų tą naktį sugautų nusikaltėlių du - nepilnamečiai (abiem po septyniolika). Trečiasis tokio pat amžiaus kaip ir auka - devyniolikmetis. Kaip "Akistatą" informavo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras M. Savičius, kaltinimai padarius šį nusikaltimą jau pareikšti visiems trims čigonams. Beje, žagintojai ginasi, esą Ineta su jais mylėjusis savo noru. Kitą dieną su panele čigonai mėgino taikytis, tik jau buvo vėlu: ji dar tą pačią naktį dėl išžaginimo parašė pareiškimą prokuratūrai.
"Ir šiandien eisiu"
O dabar įtempto siužeto "vesterną" teks pamiršti, mat kai kurie šio rašinio herojai nori nenori verčia juoktis pro ašaras. Netrukus po šiurpiojo įvykio Ineta ir vėl sukinėjosi po tą patį taborą! Panašiai kaip tame sename, bet turbūt teisingame anekdote, kai viena senmergė guodžiasi kitai "laikų baisumu": "Kai užvakar buvau parke, mane išprievartavo. Vakar ten nuėjau - ir vėl! Kai pagalvoji - o jau tų laikų baisumas! Tų žmonių!.. Einu į parką, nusiraminsiu". Turbūt nusiraminti (o "raminamieji" čia pardavinėjami kiekviename kampe) pas čigonus sugrįžo ir penkių žagintojų auka.
Tabore (ir šalia) įvykdomų nusikaltimų "galai" dažnai išnyksta be pėdsakų; čigonai aukų net nesivargina ieškoti kur nors toliau, apiplėšia ir sumuša čia pat, prie namų. 2001 metų rugsėjo pradžioje šalia taboro (tame pat miškelyje, kur kankinta Ineta) savo automobilyje "Audi 200" supleškėjo toks Viktoras (22 m.). Kitą dieną šventiškai išpuošti čigonų vaikai nagrinėjo "audinėje" tebegulėjusius kaulelių likučius, o vyresnieji narstė likusias apysveikes mašinos dalis. Pusė taboro liudijo, esą velionį supleškino jo draugas. Atsirado liudininkų, kurie neva matė nuo automobilio laukais bėgantį vyriškį. Narkomanas Viktoras su savimi turėdavo nemažai pinigų.
Praėjusią vasarą vilniškis taboras vėl plačiai pagarsėjo. Nežinomi nusikaltėliai atvažiuodavo naktimis, šaudė prie taboro, į čigonų namus pro langus svaidė akmenis ir plytas, o paauglius čigoniukus sugavę mušdavo ir gąsdindavo. Žiniasklaidai čigonai piršo versiją, esą juos "kažkodėl terorizuoja Kauno mafija". Rudens pradžioje keturi čigonai išžagino sostinės centre sutiktas nepilnametes; prokurorams vis nepavyksta baigti bylos, nes sulaikytas vienas čigonas tupi sau Lukiškėse ir nė už ką neišduoda trijų savo bendrininkų.
Jeigu bet kuri kita Lietuvos gyvenvietė būtų bent puse tiek pasižymėjusi kaip čigonų lūšnynas, ji būtų seniai paskelbta mažne "stichinės nelaimės" zona, dieną naktį čia patruliuotų sustiprintos policijos pajėgos, o pusė gyventojų iš siaubo emigruotų. Vilniškis taboras - priešingai - pasižymi nepaprasta trauka. Dieną naktį "taksais", privačiais "mersais", "mikriukais" ir pėstute čia veržiasi minios. Dalis niekada nebesugrįžta. Astronomai panašius, tik toli visatoje esančius "objektus" labai taikliai pavadinę juodosiomis skylėmis.
Čigonų baronas baisisi
Ne per toliausiai nuo taboro erdviame gražiame name gyvena čigonų baronas Josifas Tyčina. "Akistatos" žurnalistai į svečius užsuko sužinoti, kaip taboro įvykius vertina aukščiausias romų hierarchas.
- Kitą dieną po tos merginos išprievartavimo nuvažiavau į taborą, aiškinausi, kas ir kaip. Baisu! Nepateisinsiu nė vieno. Bet ką aš galėčiau padaryti? Galiu nuo ryto iki vakaro sėdėti tabore, stebėti, tačiau tik save pasmerksiu pavojui. O jei neapsiginsiu pats?.. Manote, įmanoma tabore užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams? Netikiu tuo, nes dabar jaunimas labai labai pasikeitęs, nebepaiso senųjų tradicijų. Anksčiau tarp čigonų net geriančiųjų nebuvo, imdavo žmonės armoniką ir grodavo, šokdavo, linksminosi. Ir taboras buvo kitoks - keliautojų stovykla. O šitas kaimelis - argi tai taboras? - ponas Josifas nostalgiškai gūžtelėjo pečiais.
- Jeigu čigonai neplatintų narkotikų, tikriausiai ir kaimelis būtų visai kitoks?
- Aš labai noriu, kad tokio kaip vilniškis taboro iš viso nebūtų, - pasakė J. Tyčina. - Paprasčiausia tai padaryti būtų čigonus integruojant į visuomenę. Vieną šeimą apgyvendinai kur nors Vilniuje, kitą - rajone, trečią - Šalčininkuose... Bet tam reikia labai didelių pinigų, valdžia nepajėgi jų skirti. Bet tada tikrai baigtųsi tas narkotikų "turgus". Pats aštuonerius metus esu gyvenęs tabore ir žinau, kad ten nemažai tvarkingų žmonių, kurie kenčia nuo saviškių narkomanų. Tačiau neturi pinigų išeiti kitur, priversti likti ten pat. Tokioje aplinkoje auga ir jų vaikai. Ir ta naujoji mokykla, kurią neseniai atidarė. Aš buvau prieš tokį centrą. Ne, ne todėl, kad čigonams nereikėtų lavintis. Priešingai, pats juos įtikinau neslėpti vaikų ir leisti mokytis. Tačiau tą mokyklą atidarė čia, šalia taboro, ir moksleiviai dabar lieka toje pat aplinkoje, mato tuos pačius neigiamus pavyzdžius. Argi čigoniukai negalėjo mokytis miesto vidurinėse? Aš pats savo atžalas leidžiu į bendrąsias mokyklas, į miesto vaikų darželį. Pats beveik nemoku lietuviškai, tačiau vaikus leidžiu tik į lietuviškas grupes.
- Jūsų gyvenimas nuo taboro gyventojų skiriasi kaip diena nuo nakties. Pasistatėte erdvius namus, skoningai ir šiuolaikiškai sutvarkytas interjeras, kiemas, automobiliai, ruošiatės atidaryti čigonų bendruomenės interneto svetainę, važinėjate po užsienį, samdote vertėją, kompiuterių specialistą... Lengva kalbėti turint visuomeninę padėtį, pinigų...
- Daugelis čigonų gali taip gyventi, tereikia norėti. Dirbu, auginu buliukus, turime patentą, prekiaujame. O tabore, kiek žinau, tik vienas žmogus turi arklį. Viskas. Norėjau padėti savo žmonėms, kad legaliai užsidirbtų, prašiau valdžios skirti mieste patalpas čigonų veiklos centrui. Moterys galėtų burti, siūti, imtis rankdarbių. Vienas meistras daro puikius žirgų pakinktus. Bet patalpų negavome. Žmonės neturi darbo, pragyvenimo šaltinio, išsilavinimo. Jiems sunku...
- Gal dėl to nepilnametės čigonaitės savo kūnus pardavinėja prie geležinkelio stoties, o jauni vaikinai vagia ir plėšia?
- Skaudi tema. Aš savo penkioms dukroms ir dviem sūnums stengiuosi sukurti padorias gyvenimo sąlygas, suteikti išsilavinimą, kad to jiems niekada neprireiktų. O pagal mūsų papročius paleistuvystė laikoma baisia gėda ir nuodėme. Anksčiau, prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, pasileidusiai moteriai būdavo kuokštais iškarpomi plaukai. Kad kęstų gėdą ir negalėtų pasirodyti gatvėje. Į tokią moterį kiekvienas galėjo rodyti pirštu, šaipytis ir nesikalbėti. Pasileidėlės gyvenimas tapdavo kančia, užsitraukta visam gyvenimui. Net jei ištekėjusi moteris pavakarodavo su svetimu, nors ir nepaleistuvavo, vis tiek ji būdavo nubaudžiama. Panašiai būdavo žiūrima ir į paleistuvaujančius vyrus, tik jiems paklydimus atleisdavo greičiau. Dabar jaunimas nekontroliuojamas, visiškai nutolęs nuo senųjų tradicijų.
- Vadinasi, tegalite bejėgiškai stebėti, kaip nuo narkotikų ir AIDS miršta taboro žmonės, kiti skursta ir nusikalsta, dauguma nemoka skaityti ir rašyti?
- Mane į šias pareigas išrinko tik 1997 metais ir stengiuosi tinkamai atstovauti čigonų interesams. Išsilavinimas, gerovė per vieną dieną neatsiranda. Viliuosi, kad mūsų žmonių ateitis bus gražesnė. Už tą viltį šiandien ir keliu taurę šampano, - J. Tyčina pasirodė besąs ne tik iškalbus, bet ir vaišingas šeimininkas.
Nepaisant optimistinių čigonų hierarcho prognozių, rašinį baigsime Patrulinės rinktinės 3-iosios kuopos (tos pačios, kurios policininkai taip operatyviai sulaikė Inetos prievartautojus) vado Alio Šidlausko žodžiais, jog kol kas taboras, narkotikai ir nusikaltimai - neatskiriami:
- Kartą Naujininkuose keli nusikaltėliai apiplėšė moterį. Atėmė rankinę su pinigais. Sėdome į automobilį ir lėkte į taborą. Laukiam iš miesto pasirodant mikroautobuso. Nuojauta neapvylė - plėšikai pasirodė jau pirmuoju reisu, beliko juos gražiai "susemti". Kada ten pagerės kriminogeninė padėtis, nedrįstu spėlioti.
