Nutariau grįžti į namus, į Partizanų gatvę. Pakeliui nupirkau telefono aparatą ir įjungiau vietoj sudaužytojo. Jau žinojau, kam skambinsiu - pažįstamam meistrui. Paprašiau, kad jis tuoj pat atvažiuotų pas mane - turės gražaus darbo, tegu renka brigadą. Mano buto vaizdas Antaną žiauriai nustebino: jis pažinojo mane kaip žurnalistą, linkusį pasidairyti į dailiąją lytį, bet ne kaip trilerių veikėją. Pasakiau, kad reikia viską sutvarkyti: duris, radiatorius, viryklę, perdažyti sienas ir lubas, įdėti naujas grindis, nupirkti naujų baldų, o senuosius - sulaužytus - išvežti į sąvartyną. Ir visa tai turi būti padaryta per dvi tris dienas. Meistras Antanas purkštavo, purtė galvą ir įrodinėjo, kad per tokį trumpą laiką tai neįmanoma. Bet galiausiai sutiko, kai pasakiau, kad gaus daugiau nei prašys. Daviau tris tūkstančius "dolcų" ir sutarėme, kad tai bus tik avansas.
Tas dvi tris dienas norom nenorom turėjau prasistumdyti panelės Krištopaitytės apartamentuose. Tatai pašėlusiai mane žemino, bet nieko geresnio sugalvoti negalėjau: senosios pažintys pamirštos, buvusi bendradarbė Julė Ozolaitė jaučiasi palikta ir pamesta, tad iškabintų akis, jei pasisiūlyčiau ilgėliau pas ją pasisvečiuoti, Klaudijos Modės Šifer Alksnytės namuose gyvena jos motina - žiežula Anastasija, o Vilmą Gitaną Juditą tikriausiai išvarė iš proto vampyrai, šmėklos ir vaiduokliai. Gal dar ir dabar klaidžioja po Karveliškių kapines, nežinodama ir neprisimindama, kur jos namai. Vien tik apie ją pagalvojęs pradedu tirtėti iš įtūžio.
Ieva Evelina jau buvo grįžusi iš poliklinikos. Pasitiko mane plačiai šypsodamasi, demonstruodama savo nubintuotą veidą. Nieko baisaus jai nebuvo atsitikę per tą klaikią naktį Kapo sodyboje: keli raudoni randai kaktoje, po porą gilesnių rėžių skruostuose. Lengvai išsisuko mergelė. Užteps kokiu mėšlu, ir bus gerai - juk makiažas panaikina visus veido defektus.
- Tavo priverstinės atostogos baigėsi, - pasakiau nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų. - Rytoj pradėk veiklą. Mes ir taip uždelsėme. O kada susitinki su policininkais?
Apie policiją ilgakojė šokėja nelabai norėjo šnekėtis. Turėjau nutverti už alkūnės ir pakartoti klausimą.
- Nežinau, - pratarė apniukusiu veidu, - jie patys pasikviečia.
- Pasisiūlyk. Pasakyk, kad turi svarbių žinių. Nepamiršk, kad turi mirt gyvent suvilioti inspektorių Vidmantą Kirslį.
- Jis nežiūrės į mane, - sušnirpštė per nosį Ievutė, - aš tiesiog baisi.
- Nepradėk, - perspėjau. - Vyrams tik iš pradžių svarbu moters išvaizda, o paskui viską lemia būdo savybės. Būsi triskart meilesnė, lipšnesnė, paslaugesnė, ir jam netrukus atsiriš liežuvis.
- Kažin, - dvejojo juočkė. - Jis viską žino apie mane. Žino, kad aš - gatvinė. Kai kurie vyrai net ir norėdami su tokiom negali...
- O tu nesielk kaip gatvės mergšė, - pyktelėjau, kad jau kelintą kartą turiu skatinti ir drąsinti Eveliną, tarsi tie "farai" būtų nekaltosios mergelės.
- Kokias žinias turėčiau jiems perduoti? - po valandėlės pasiteiravo panelė Ieva.
- Tarkim, apie Altą ir Monkę. Pasakyk, kad jie buvo pagrobę verslininko Adalberto Žibūdos sekretorę ir reikalavo išpirkos. Važiuodami į susitikimo vietą, nesuvaldė BMW ir apsivertė. Tiesiog nelaimingas atsitikimas.
- O iš kur aš sužinojau? - norėjo tiksliai išsiaiškinti juočkė šokėja.
- Alto draugelis papasakojo Ingai, o Inga - tau. Ir viskas. Manęs ten nebuvo. Supratai?
- Argi? - įsmeigė į mane smalsias akis Ieva Evelina.
- Po velnių, panele Krištopaityte, nebūk mentas! Nebandyk apie mane prasižioti, net jei klausinėtų. Fukas laikinai prisiglaudė pas tave, nes namuose daro remontą, ieško darbo, bet neranda. Viskas!
Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau du butelius degtinės. Nutariau pasigerti, nors šiaip alkoholiu nepiktnaudžiauju. Troškau veiklos ir greitų rezultatų, o nieko negalėjau padaryti. Tas didžiulis ratas ne taip greitai įsisuka - turi pradėti judėti visi sraigteliai. Jis gali pradėti judėti, bet gali ir nepradėti. Tada iš viso to išeis šnipštas. Tatai mane labiausiai ir siutino. Nemoku kantriai laukti ir analizuoti blaiviu protu. O bosas turėtų būti įžvalgus, kantrus ir neskubantis.
Pasikviečiau į kompaniją panelę Ievą Eveliną, tačiau ji pareiškė, kad degtinės negali pakęsti, tad išsitraukė iš šaldytuvo butelį braškių likerio. Paskui vis dėlto nejučiom perėjom prie mano gėrimo. Kai buvome gerokai įkaitę, ėmė pasakoti apie savo vaikystę. Netgi leido suprasti, kad ją ištvirkino tėvas. Senas anekdotas! Prisižiūri amerikoniškų filmų, o paskui skiedžia. Užtat klausiausi viena ausimi. Girdi, jos motina dažnai sirgdavusi ir važinėdavusi po sanatorijas; tėvas, būdamas be galo pavydus, iššniukštinėjęs apie jos erotinius nuotykius nutarė atkeršyti: pradėjo su savimi guldyti dukterį. Ievutei buvo šešeri ar septyneri, ji jau šį tą nutuokdavo apie tokius dalykus, bet nemanė, kad tai reikia daryti su tėvu. Iš pradžių jis tik liepdavo paglostyti jo įnagius, o vėliau pradėjo su ja gyventi kaip su moterimi.
- Šita sena kaliausė Adolfas? - nusistebėjau. - Tavo ir Gitanos Juditos tėvas?
- Ne, ne! - pastatė taurelę Evelina. - Mano tikrasis tėvas. Krištopaitis.
- Šlykštūnas! - pasipurčiau.
- Gal dar ir dabar būčiau nekalta, - šnirpštelėjo nosimi Ievutė.
Nekaltybė, nusišaipiau pats sau. Kai tik paragauna iki soties, užsimano vėl būti nekaltos. Tiesą sakant, kitoms ir pavyksta. Jeigu girtos būdamos pačios neišplepa. O kartais draugės, nepakęsdamos tokio niekingo melo, atveria akis naiviems jaunikaičiams. Ypač jeigu pakliūva į sveikos konkurencijos aplinką ir nesugalvoja geresnio būdo "atmušti" kokį nors nulėpausį.
- Gitana sakė, kad judvi augino ir auklėjo tas beždžionė Adolfas. Kaip tu pas jį patekai?
- Nelabai jis man patiko, - žybtelėjo baltais dantimis Ieva Evelina. - Gitaną jis iš tikrųjų mylėjo. Kur jau nemylės tokios gražuolės, tokios saldžialiežuvės? O aš bijojau, kad neapkabintų, nepaglostytų. Tiesiog nekenčiau pagyvenusių vyriškių. Kaip patekau į jo šeimą? Ogi jis su žmona paėmė mane globoti iš vaikų namų. Po motinos mirties tėvas neieškojo kitos moters, o naudojosi manimi. Gerdavo kasdien. Gal jis iš tiesų liūdėjo motinos, ar suprasi? Man sakydavo, kad taip bus visą laiką ir kad liaučiausi spyriotis. Kaimynės, matyt, kažką suuodė ir įskundė nepilnamečių reikalų inspekcijai. Tokia baisiai smalsi moterėlė vis klausinėdavo ir klausinėdavo. Kur man liečia ir ką aš liečiu? Tiesiog šlykštynė. Galiausiai nusibodo ir viską pasakiau. Nuo to laiko tėvo nebemačiau. Atrodo, pasodino į kalėjimą... Gal grįžo... gal ir ne...
- Šlykštus reikalas, Ievute, - patariau. - Tėvas tave dulkindavo, o tu jį pasodinai į kalėjimą. Tikriausiai jį ten nuknekcino, mat net zekai tokių velniškai nekenčia. Argi jis nebūtų tavęs ieškojęs?
Tiesą sakant, man buvo gaila panelės Evelinos, tačiau ką padarysi, jei kai kurie žmonės ateina į šį pasaulį su juoda karma. Tai, sakoma, atpildas už ankstesniuosius gyvenimus. Visą laiką būti žeminamam ir niekinamam - koks niūrus likimas.
Naktį Ievutė demonstravo, ko buvo išmokusi iš Kama Sutros. Man nelabai patiko, bet nenorėjau įžeisti juočkės šokėjos. Negalima užgniaužti iniciatyvos. Juk gali pasitaikyti klientų, kuriems patiks tokia rytietiška egzotika. Paskui paklausiau, kada pradės veikti "gyvųjų gėlių ir šalto šampano" agentūra. Krištopaitytė patikino, kad liko tik smulkmenos, ir ėmė vardinti merginas: Olia, Inga, Paula ir Albina. Visos buvusios šokėjos.
- O kas šoks "Vidurnaktyje"? - pasidomėjau.
- Koks mūsų reikalas! - atkirto juočkė. - Ten nebėra jokios tvarkos. Viskas verčiasi aukštyn kojomis. Paskelbs konkursą, ir sulėks mergelės iš viso Kauno. Ar maža norinčiųjų pademonstruoti savo grožybes?
- Ingą palik ramybėje, - sumurmėjau.
- Kodėl? - sukluso Ieva Evelina.
- Ji personaliai priklausys bosui. Aptarnaus tik jį vieną.
- Vadinasi, tau, Fukai?
- O ką? - apsimečiau esąs šaltas kaip belgas ir garsiai nusižiovavau.
- Kodėl nenori manęs? Juk sutarėme...
- Tu ne mano skonio, - radau labai humanišką pasiaiškinimą.
- Ką tau pasakys mano sesutė Gitana? - piktai įgėlė panelė Krištopaitytė.
Išgirdęs minint Daugirdaitę CC, iš karto paniurau. Tarsi gyvatė būtų peršliaužusi per krūtinę.
- Tikiuosi, kad ji nusisuko sprandą, kad mes daugiau jos nebematysime, - mįslingai paaiškinau.
- Man trūks vienos merginos, - nutęsė Ieva Evelina. - Kol svetima pritaps, kol susicementuos kolektyvas...
- O kodėl tu pati negali dirbti? - paklausiau sudirgęs. - Būsi dirbanti šeimininkė. Jauna, sveika, ištverminga, su dideliu stažu.
Mergina šnirpštelėjo nosimi. Girdi, aš ją įžeidžiau.
- Aš tau kaip draugui, Fukai... O tu iš manęs tyčiojiesi. Esi storaodis cinikas, kaip ir visi vyrai... Tik nesusimanyk visiems išplepėti. Gitana labai apsidžiaugtų...
Užsitraukiau ant galvos antklodę, kad tik nebegirdėčiau Ievutės rypavimų. Bosas negali būti sentimentalus, jautriasielis individas. Kaip ir visi aukštus postus užimantys žmonės. Nes jų misija - būti aukščiau kitų ir jiems vadovauti.
Rytą iš "Vidurnakčio" paskambino Vytautas. Jis buvo smarkiai susirūpinęs. Stambus žmogus norįs susitikti su manimi ir išsiaiškinti kai kuriuos dalykus. Jaučiau, kad jis kažką žino, bet nenori pasakyti. O gal tiesiog bijo?
- Klausyk, Apžora, - šūktelėjau supykęs, - rėžk tiesiai šviesiai, kas tas žmogus ir ko jam reikia iš manęs? Aš neturiu laiko mandagumo vizitams.
- Negaliu pasakyti, - dievažijosi barmenas. - Bet jis užsiminė, kad nuo to priklauso tavo ir visos grupuotės likimas.
Galėjau pasiųsti Apžorą ir tą "stambų žmogų" ten, kur paprastai siunčia rusai, tačiau viršų paėmė smalsumas: kas gali nurodinėti, kaip man elgtis ir kaip vadovauti grupuotei? Gal tai dar vienas jaunųjų kupranugarių bandymas nušalinti mane nuo valdžios? Ar tai reiškia, kad turėčiau būti atsargesnis? Pasakiau Apžorai, kad būsiu "Vidurnaktyje" dvyliktą valandą. Tuo metu ten ramu ir tuščia. Barmenas kažką murmėjo, bet man buvo visiškai neįdomu. Kol aš bosas, tegu niekas nedrįsta man įsakinėti!
Tyčia buvau šiurkštus su panele Ieva Evelina. Jai siaubingai skaudėjo galvą, nes esą padaugino degtinės. Man buvo įdomu, ar ji prisimena, ką pripasakojo apie save ir tėvą. Koks atvirumo priepuolis jai buvo užėjęs? O gal norėjo mane sugraudinti? Nusičiurkšt! Liepiau užrašyti Ingos telefoną ir perspėti, kad aš jos ieškosiu. Paduodama lapelį su stambiais skaičiais, Ievutė dėbtelėjo į mane liūdnomis akimis. Toks šuniškas rudakis jos žvilgsnis man visiškai nepatiko.
- Jūs ne konkurentės, - pasakiau neleidžiančiu prieštarauti balsu. - Nebandyk jai kerštauti. Aš esu bosas ir pats sprendžiu, su kuo man miegoti, su kuo bendrauti, kam kokią užduotį paskirti ir panašiai. Basta, kaip mėgdavo sakyti tavo draugelis Bastas. Atsimink, kad nemėgstu jokio prieštaravimo ir nepaklusnumo.
Paskambinau Cinkui, bet jis buvo Vilniuje. Girdi, vykdo mano užduotį. Nutariau, kad tai svarbesnis reikalas nei susitikimas su kažkokiu "stambiu žmogumi". Susigrūdau visus tris pistoletus - "Reck Government", PSM ir CŽ-75 - į kišenes ir išvažiavau į "Vidurnaktį". Žinokit, pasmirdę kupranugariai, kad Edvardas Milkus nepralaimi ir nepasiduoda, sušnibždėjau pats sau grėsmingai. Paklosiu visus iki vieno, jei bandysit maištauti!
Iš tikrųjų "Vidurnaktyje" buvo ramu ir tuščia, tik už baro, tarp spindinčių butelių, stypsojo Apžora. Mašinų stovėjimo aikštelėje niūksojo tik vienas nepažįstamas "Volvo", vadinasi, maištu nė nekvepia. Nebent jaunieji šunsnukiai būtų buvę apdairūs ir automobilius paslėpę gretimoje gatvelėje. Galėjau nueiti pasidairyti. Tačiau tatai būtų velniškai žeidę mano bosišką orumą.
- Ką čia prasimanei, vyruti? - paklausiau iš aukšto žvelgdamas į Apžorą.
- Jis jau čia! - išpoškino barmenas. - Aš tuoj pakviesiu. Prašom sėstis prie staliuko. Gal jums kavos, pone?
"Dabar jie gali išsiveržti iš užbario kambariuko ir mane suvarpyti, - pagalvojau eidamas į salės gilumą, bet tuoj pat atkirtau pats sau: - Kas tau darosi, Fukai? Nervai pakriko ar kuris velnias?"
Vis dėlto sėdėjau kaip ant žarijų. Vis tikrinau, ar galėčiau per akimirką išsitraukti du pistoletus. Tai, ką pamačiau, iš pradžių manęs nesudomino: tarp staliukų laviravo nežinia iš kur atsiradęs Chekas. O Apžora sakė, kad jis atsiranda tik po pietų. Stabtelėjo prie mano staliuko ir pasisveikino.
- Ką sakysi, Chekai? - pasiteiravau kuo atsainiau.
- Juk tu manęs lauki, - jau oficialiai prabilo Alfonsas Vadoklis.
- Tavęs? Kas tau šovė į galvą, žuvele? - pasityčiodamas ištariau.
- Fukai, tai aš liepiau Vytautui tave iškviesti. Supranti?
Tik dabar pamačiau, kad Chekas su tamsiu kostiumu ir net kaklaraištį pasirišęs. Panašus į ministerijos klerką. Gal net į patarėją ar vadybininką. Ko jam čia taip pūstis?
- Esi sušiktas barmenas, o drįsti mane trukdyti, - pasakiau grėsmingai. - Gal į sprandą nori?
Chekas atitraukė kėdę ir atsisėdo priešais mane. Niekaip negalėjau suvokti jo įžūlumo priežasties. Tikriausiai nutarė sužaisti su manimi seną vaikišką žaidimą: pasiunčia į priekį apsisnarglėjusį berniūkštį, kad jis išprovokuotų konfliktą. Vaikėzas dingsta, o jo vietą užima vyrukai geležiniais bicepsais ir ima aiškintis santykius.
- Tai ko nori, Chekai? - paklausiau pirštais nekantriai barbendamas į stalą.
Alfonsas Vadoklis, pasmirdusi žuvelė, pasitempė, nejučiom pačiupinėjo kaklaraištį ir staiga išpoškino:
- Vilniuje bjauriai elgeisi, Fukai. Man pavesta tave įspėti.
- Tau pavesta mane įspėti? - beveik pažodžiui pakartojau. - Po velnių, Chekai, kas tu toks esi, kad drįsti lįsti man į akis?
- Vilniaus įgaliotasis atstovas Kaunui, - vienu atsikvėpimu išklojo Alfonsas Vadoklis.
- Ką tai reiškia? - nusijuokiau paniekinamai. - Koks dar atstovas? Kas tave paskyrė?
- Vilniečiai.
- Vilniečiai? Pusė milijono gyventojų? O gal prezidentas, Seimas ir Vyriausybė?
- Nusiramink, Fukai, - viršininkišku tonu pasakė Chekas. - Mane paskyrė Vilniaus bosai.
Valandėlę gromuliavau pasakytą mintį, mėgindamas susieti nusikalstamąjį Vilniaus pasaulį, Cheką ir save. Dar to tetrūko, kad turėčiau viršininką. Prižiūrėtoją!
- Jie mano valdantys Kauną? Šiku aš ant jų. Taip tu jiems ir pasakyk, Vadokli!
Tačiau Chekas, nepaisydamas mano įtūžio, mėgino ir toliau likti ramus.
- Nesupratai, Fukai. Jie turi čia savų interesų. Juk turi būti tam tikras visos veiklos koordinavimas. Tarkim, aš esu koordinatorius, tarpininkas.
Tatai skambėjo ne taip iššaukiamai, tad mano pyktis šiek tiek atlėgo. Dar paaiškės, kad yra visos Lietuvos arbitražas, kad negaliu daryti, ką užsimanęs. Štai tau ir kitas, laisvas pasaulis! Toks pat suknistas, kaip ir oficialusis, paradinis. Kažkokie mistiniai klerkai nori viską formalizuoti, įkurti tam tikras struktūras, įvesti atskaitomybę ir priklausomumą. Ne, brangieji, Edvardo Milkaus nepažabosite savo biurokratiniais pavadžiais!
- Ko jiems reikia iš manęs?
- Ponia Vilma pasiskundė, kad tu ją nuskriaudei. Aš buvau įpareigotas perduoti vilniečių nepasitenkinimą. Tik tiek. Antra vertus, tatai gali būti daugiau nei pasirašytinė nota.
Tu tik pamanyk, šitas šiknius Vadoklis jau išmokęs svaidytis diplomatiniais posakiais!
- Vilma turi su jais ryšių?
- Na taip, - nedvejodamas pareiškė Alfonsas Vadoklis, o paskui jau neoficialiai pridūrė: - Man regis, vilniečiai ją buvo atsiuntę pagloboti Kapą. Bet tai mano asmeninė nuomonė. Nenorėčiau, kad kam nors apie tai prasitartum.
Negalėjau patikėti savo akimis ir ausimis. Chekas, smulki žuvelė, tyliai ir romiai stypsantis už baro, drebantis nuo kiekvieno šūvio, pasirodo esąs beveik banginis. Išsikviečia mane, bosą, perdavinėja notas, elgiasi su manimi globėjiškai. Po perkūnais! Į kokią mėšliną balą įlipai!?
- Viskas? - paklausiau atsistodamas.
- Taip, - linktelėjo Chekas. - Bet tuoj pat pridūrė: - Beje, "Vidurnaktis" dabar priklauso man, perėjo į mano nuosavybę.
- O ponia Vilma? Argi ji nepaveldėjo Arkadijaus Gaidaro akcijų?
- Aš nupirkau jas iš ponios Vilmos. Manau, kad tavo grupuotei, Fukai, reikėtų pasiieškoti kitos susibūrimo vietos. Aš noriu būti doras verslininkas.
Po perkūnėliais! Šitas buožgalvis Vadoklis, kas antras žodis kartojantis "aš", laiko save stambiu ir sąžiningu žmogumi. Nusišaut! Dar, žiūrėk, vieną dieną taps viceministru kokioj nors ministerijoj. Kalbės televizininkams tiesiai į kamerą oriu veidu, aiškindamas strateginius mūsų šalies interesus. O dabar jis išmeta mane lyg musę iš barščių, išspiria pro duris.
Išsitraukiau CŽ-75 ir nesitaikydamas šoviau į viskio butelį, per sprindį nuo Apžoros galvos. Tas beždžionvaikis tuoj pat puolė po baru: turbūt pamanė, kad nušoviau Alfonsą Vadoklį. Chekas pablyško, tačiau liko ramus. Staiga pajutau jo žvilgsnį, bylojantį, kad elgiuosi lyg užsikaprizinęs vaikas. Gangsteriškai nusijuokiau, papūčiau į vamzdį, reikšmingai įsikišau pistoletą į kišenę ir, trenkęs durimis, nužingsniavau prie hondos. Išlėks į orą tavo barakas, pasmirdusi žuvele! Dar to tetrūko, kad kažkoks nulėpausis barmenas pradėtų man lipti ant galvos.
"Kas čia darosi, po plynių! - pagalvojau. - Vos tik tapau bosu, visas pasaulis ėmė verstis aukštyn kojom. Tikras barakas!"
Nežinojau, ką toliau veikti, o tai dar labiau siutino. Vieną akimirką net šmėstelėjo mintis viską mesti ir išvažiuoti į užsienį. Tegu prakeikti kupranugariai ir krokodilai pasikaria. Koks mano reikalas! Tačiau norint atsidurti užsienyje, reikia kelių gabalų "faneros". O jeigu policija jau įtraukė mane į "juoduosius sąrašus" ir pasienyje surakins antrankiais? Antra vertus, ką ten veikti tame sumautame užsienyje? Skinti obuolius ir kriaušes? Ne, ne, tai ne Edvardui Milkui! Užsiimti butų nuoma, reketuoti tautiečius? Šlykštus reikalas... Fukas vertas šio to geresnio nei trintis kokioje Ispanijoje tarp beraščių pabėgėlių iš Lietuvos, tarp išnešusių kudašių smulkių recidyvistų.
