REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (14)

1996-ųjų metų Kūčios Panevėžyje buvo kruvinos. Tą dieną „Svainijos“ parduotuvės savininkas nušovė keturis reketininkus. Dar keturi buvo sužeisti.

REKLAMA
REKLAMA

Dabar, kad vaizdas apie tų dienų Panevėžio nusikalstamumą būtų tikras, „tulpinius“ kuriam laikui palikime ramybėje.

REKLAMA

1996-ųjų Kalėdų išvakarėse Panevėžyje nuaidėję šūviai sudrebino visą Lietuvą.

Gruodžio 24 dieną, apie penktą vakaro, Panevėžyje į parduotuvę „Svainija“, esančią Molainių gatvėje, dviem automobiliais atvyko 8 mieste gerai žinomi banditai. Jie ketino atsiimti duoklę iš parduotuvės savininko Rimo Okuličiaus, kurio anksčiau vis niekaip nepavykdavo nureketuoti. Iš teisėtai laikomo pistoleto „Beretta“ R. Okuličius nušovė Vitalijų Tuzovą-Psichą, Marių Kalvelį-Chriušą, Kęstutį Barbaraušą ir Darių Augustavičių. Kęstutis Vaitiekūnas-Kestorius, Virgis Rakauskas-Pingvinas, Vidmantas Kirklys-Mutka ir Audrius Lazauskas-Lazeris buvo tik sužeisti.

REKLAMA
REKLAMA

R. Okuličiaus versija

„Dar iki parduotuvės atidarymo pas mane ėmė lankytis skustagalviai ir siūlyti apsaugą, – tuoj po reketininkų sušaudymo „Akistatai“ pasakojo R. Okuličius. – Sakydavau jiems paprastai ir aiškiai: „Smuk iš čia, vaikeli“. Neilgai trukus aikštelėje prie parduotuvės buvo susprogdinta mano „Volga“. Aišku, kad šio sprogimo autoriai nebuvo išaiškinti. Po kurio laiko vėl žąsiukai ateina – „Mokėk!“ Sakau – „Nemokėjau ir nemokėsiu“. Tada pavogė mano „Passat‘ą“.

R. Okuličius Panevėžyje buvo žinomas žmogus. Verslą pradėjo daryti, kaip ir daugelis panevėžiečių, į Rusiją veždamas sagtis diržams, laikrodžių apyrankes, šviestuvus ir kitas prekes. Iš pelno ir pasistatė parduotuvę, kuri maisto produktais ir kitomis pirmo būtinumo prekėmis prekiavo visą parą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Porą mėnesių prieš tas kruvinas Kalėdas „Svainijoje“ kilo mįslingas kivirčas tarp dviejų eilėje stovėjusių pirkėjų. Apraminti jaunus vyrus bandė R. Okuličiaus svainis Arūnas Stumbris. Tačiau vienas iš pirkėjų nenurimo, grasino peiliu ir jau kitą dieną atvažiavo į parduotuvę lydimas visos gaujos. Iš A. Stumbrio buvo pareikalauta 2000 JAV dolerių – už tai, kad jis drįsęs užkabinti gaujos narį. Konfliktą užglaistyti ėmėsi pats R. Okuličius, kuris gerai pažinojo ir Romualdą Kavaliauską-Kaviorą, ir V. Tuzovą-Psichą. Tad pirmiausia ir nuvažiavo pas Psichą, kurį laikė galingu žmogumi. Toliau leiskime kalbėti R. Okuličiui...

REKLAMA

„Psichas pažadėjo kitą dieną paskambinti. Bet nepaskambino nei tada, nei vėliau. Aš supratau, kad jis kažką rezga. Mat jei kreipiausi į jį, vadinasi, bijau, o jei bijau... Tada svainiui pasakiau – reikia eiti į prokuratūrą. Jis nuėjo, parašė pareiškimą, tačiau iš to jokios naudos nebuvo. O kai aš vėl paskambinau V. Tuzovui, tas pareiškė: „Jei kreipėtės į policiją, tada aš pasuoju“. Po kurio laiko jis mane pasikvietė pokalbiui ir pasakė, kad aš jam esu skolingas 10 000 „žalių“. Jis šnekėjo nedviprasmiškai – „Kiek tų verslininkų jau aname pasaulyje, ir niekas nežino, kas kaip...“ Užsiminė ir apie vaikus, ir kad tos parduotuvytės neretai susprogstančios. Tada pokalbio pabaigoje aš jiems pareiškiau, kad duoklių nemokėsiu, o žūdamas ir dar vieną kitą kartu į aną pasaulį nusinešiu. Po to laukiau jų kiekvieną dieną. Būdavo, paskambina ir sako: „Lauk, mes rytoj atvažiuosim“. O nevažiuoja nei tą dieną, nei visą savaitę. V. Tuzovas paskambina: „Nu, kaip ten tie pinigai?“ Manau, kad jie pirmiausia norėjo morališkai palaužti stiprų verslininką“.

REKLAMA

Toliau R. Okuličius pasakojo: „Tą vakarą su Arūnu sėdėjome trečiame aukšte, žiūrėjome televizorių. Staiga išgirdome, kaip laiptais bilda batai... Įsiveržė aštuoni „snukiai“. V. Tuzovas – pirmas. Praleidau juos į kambarį, pasiunčiau Arūną žemyn. Jų akys degė žvėrišku pykčiu: „Kiek mes galim pas tave žmones siuntinėti?!“ Po to kažkuris pasakė: „Duodam jam per galvą ir atimam ginklą“. Po tokių kalbų aš išsitraukiau pistoletą – V. Tuzovas eina artyn. Pradėjau šaudyti... Kas puolė, tas ir gavo. O puolė visi – vienas per kitą. Net pats nežinau, kaip pertaisiau ginklą. Kai niekas nebepuolė, liko tik vienas šovinys iš 26“.



Įsiviliojo ir sušaudė?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Naktį po sušaudymo į Panevėžio ligoninę buvo atgabenti A. Lazauskas, V. Kirklys, V. Rakauskas ir K. Vaitiekūnas. Pasinaudodami tuo, kad sužeistųjų niekas nesaugojo, Mutka, Pingvinas ir Lazeris persikėlė gydytis į Vilniaus universitetinę ligoninę, o iš ten po kelių dienų pabėgo, nes sužinojo, kad juos ketinama apkaltinti reketu.

Bėgliai iš pogrindžio dar bandė susisiekti su kai kurių redakcijų žurnalistais ir perduoti jiems savąją įvykių versiją. „Akistatai“ tada pavyko pasikalbėti su sunkiai sužeistu V. Kirkliu.

REKLAMA

Rimas Okuličius buvo pakvietęs praleisti pas jį Kūčių vakarą, – pasakojo V. Kirklys. – Pamatęs mus, R. Okuličius su savo svainiu sutriko. Kol jie buvo prie durų, nutarėme pažaisti biliardą. Tik nustebome, kad stalas stovėjo kampe. Norėjome patraukti į vidurį, tik staiga pasigirdo šūviai... Atsisuku – o mano draugai krenta lyg musės! Pajutęs baisų skausmą, apsipylęs krauju, kritau ant dviejų draugų, kurie jau buvo lavonai. Dar girdėjau, kaip Rimo svainis pasakė: „Žiūrėk, ten dar juda“. Vėl išgirdau šūvius. Ranka galvą bandė prisidengti Virgis Rakauskas. Po to Rimas priėjo prie manęs. Įrėmęs pistoletą į kaktą sukriokė: „Tu už mane ar prieš?“ ir paspaudė pistoleto gaiduką... Tikriausiai ginklas neiššovė todėl, kad apkaboje buvo pasibaigę šoviniai“.

REKLAMA

Ir kiti gyvi likę „Svainijos“ to vakaro lankytojai aiškino, esą R. Okuličius juos įsiviliojęs ir sušaudęs. Kai kuriuos esą netgi pribaigęs kontroliniais šūviais į galvą.

Tačiau oficiali versija buvo kitokia. Tuoj po įvykių „Svainijoje“ R. Okuličius buvo paskelbtas kone tautos didvyriu, vyruku „be baimės ir prietarų“, buvo lyginamas su vesternų kaubojumi, iššaudžiusiu visą nusikaltėlių gaują. Nusikaltėliams pasipriešinusiam verslininkui ranką spaudė tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis, savo pritarimą tokiems veiksmams pareiškė ir prezidentas Algirdas Brazauskas. R. Okuličiui ir jo šeimai buvo paskirta apsauga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Svainio savižudybė

Praėjus vos porai savaičių po reketininkų sušaudymo, nusižudė taip pat Vadovybės apsaugos departamento pareigūnų saugotas R. Okuličiaus svainis ir parduotuvės bendraturtis Arūnas Stumbris. Šis 27 metų kruvinų įvykių liudytojas netoli „Svainijos“ parduotuvės nusišovė iš savigynai išduoto pistoleto.

R. Okuličius sakė, kad tuo metu, kai jis gindamasis šaudė į reketininkus poilsio kambaryje, A. Stumbris buvęs apačioje ir negalėjęs matyti, kas vyko trečiajame aukšte. Vis dėlto buvo įtariama, kad A. Stumbris tada buvo drauge su svainiu.

REKLAMA

Iki pat savižudybės A. Stumbris buvo labai neramus. Išvakarėse jam paskambinę kažkokie nepažįstamieji klausė, kodėl jis nenorįs papasakoti, kas iš tikrųjų Kūčių vakarą dėjosi „Svainijoje“. Kalbėta, kad artimiems bičiuliams A. Stumbris apgailestavęs, jog, girdi, liko gyvų liudininkų, todėl galinčios paaiškėti tikrosios įvykių aplinkybės. Esą likus kelioms dienoms iki savižudybės, A. Stumbris prasitaręs, kad „pradėjo lįsti galai“, apsilankiusiems bičiuliams esą smulkiau pasakojęs, kas vykę poilsio kambaryje trečiajame aukšte. Bet visa tai tik ir liko kalbomis.

REKLAMA

Dėl A. Stumbrio mirties buvo iškelta baudžiamoji byla, įtariant privedimą prie savižudybės. Vėliau ji buvo nutraukta nesant nusikaltimo sudėties.

Abejonės

Nors 1998-ųjų balandį ir R. Okuličiui visi įtarimai bei kaltinimai buvo pašalinti, klausimų, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta, išliko.

Jau pačioje tyrimo pradžioje daug kam nedavė ramybės, atrodytų, elementarus klausimas – kodėl pas reketuojamą verslininką duoklės pasiimti vyko tokia gausi „delegacija“? Juo labiau kad dauguma tų reketininkų priklausė skirtingoms gaujoms ar netgi buvo jų vadeivos. Juk paprastai tokios „misijos“ pavedamos „torpedoms“.

REKLAMA
REKLAMA

Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš atvykėlių neturėjo jokių ginklų, bet visi puikiai žinojo apie R. Okuličiaus turimą pistoletą. Įvairių rūšių ekspertizių išvados irgi gan aptakios ir visiškai nepaneigia kontrolinių šūvių versijos.

Žilvinas Vizgirda

Kitame numeryje:

A. Lazausko, V. Kirklio ir V. Rakausko klajonės po pasaulį 

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (1)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (2)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (3)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (4)



Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (5)




Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (6)




Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (7)




Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (8)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (9)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (10)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (11)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (12)

Krauju ir lavonais nusėtas „tulpinių“ kelias (13)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų