Nei 1939-aisiais, nei dabar mūsų valstybė neturėjo ir neturi karo vado, panašaus į maršalą Carlą Mannerheimą
Beveik tuo pat metu, kai Lietuva prieštaringų jausmų apimta minėjo žygio į Vilnių 70-metį ir stengėsi pamiršti už tai į mūsų šalį Maskvos įmestą Trojos arklį su 20 tūkstančių raudonarmiečių jo viduriuose, Suomija prisimena irgi prieš 70 metų pasaulį žagtelėti privertusį šlovingiausią savo istorijos puslapį – ryžtingą ginkluotą atkirtį sovietų agresoriams ir dar svaresnę moralinę pergalę prieš Kremlių. „Ūkininko patarėjas“ analizuoja, kodėl ir šiandien neutrali Suomija, turėdama dešimtis kartų ilgesnę sieną su Rusija nei Lietuva, yra beveik rami dėl savo nepriklausomos ateities, o mūsų šalis, priklausydama visoms įmanomoms karinėms, politinėms ir ekonominėms tarptautinėms sąjungoms, prisidengusi euroatlantiniu saugumo skėčiu vis viena dreba, kad jos vėl neokupuotų Maskva.
Lietuviškasis Mannerheimas mirė per anksti
1939-1940 metais nebuvo nė vieno Lietuvos kariuomenės vado, kurį mūsų visuomenė būtų taip gerbusi kaip suomiai maršalą Carlą Gustafą Mannerheimą ir nuėjusi paskui jį kautis su sovietais. Prasidėjus Žiemos karui, į frontą vykstantys suomių savanoriai maršalą meiliai vadino „ mūsų Kustaa“ (į suomių kalbą išverstas švediškas vardas Gustafas). „Suomiai laimingi, kad turėjo tokį žmogų, sukaupusį dviejų karų (japonų-rusų, Pirmojo pasaulinio) patirtį ir lemtingais 1939-aisiais dar išsaugojusį užtektinai fizinių bei dvasinių jėgų vadovauti Suomijos gynybai nuo sovietų. Generolas Silvestras Žukauskas, pelnęs ne tik didžiulę Lietuvos kariuomenės, bet ir ne mažesnę mūsų visuomenės pagarbą, deja, buvo 7 metais vyresnis nei C. Mannerheimas. Iš kariuomenės vado posto, į kurį nuo 1919-ųjų buvo skiriamas net keturis kartus, S. Žukauskas 1928 m. galutinai pasitraukė į atsargą ir pasinėrė į energetikos verslą, o 1937-aisiais, likus dvejiems metams iki Lietuvos valstybės ir kariuomenės tragedijos, pasimirė “, - „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Generolo Jono Žemaičio karo akademijos mokslo ir studijų grupės prorektorius Valdas Rakutis.
Byrančios carinės karo mašinos produktai
Anot docento V. Rakučio, po 1863-1864 metų sukilimo rusai nebepriimdavo „maištininkų“ katalikų (o Rusijos imperijoje tai daugiausia buvo lenkai ir lietuviai) į karo mokyklas. S. Žukauskas, siekdamas Rusijos imperijos karinės karjeros, vedė vokietaitę ir tapo evangeliku liuteronu. Kai kurie lietuvių kilmės karininkai iš naujo apsikrikštijo stačiatikių cerkvėje. „Ši tvarka subyrėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. 1914-aisiais Rusijos imperija fronte buvo netekusi labai daug karininkų, todėl priimdavo į kelių mėnesių karinius kursus bet ką, nežiūrėdama, krikščionis ar musulmonas, ir kuo greičiau siųsdavo į mūšių laukus. Iš esmės visi mūsų aukštieji tarpukario karininkai buvo Rusijos karo mokyklose paskubomis surengtų kursų „produktai“, - teigia V.Rakutis.
Užmiršti kunigaikštystės kariniai laipsniai
1918-1940 metais Suomijos kariuomenės vadai praktiškai buvo tik kilmingi švedai (įskaitant ir patį baroną C. G. Mannerheimą). O tarpukario Lietuvos generolai – valstiečių vaikai (išskyrus bežemį bajorą S.Žukauską). Istoriko V.Rakučio nuomone, nelengva atsakyti, ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų palikuonys 1939 m. būtų be mūšio pasidavę Maskvai, jeigu tuomet būtų vadovavę kariuomenei. „Nors ir giriamės, kad esame LDK tradicijų tęsėjai, tačiau mūsų plačiajai visuomenei prieš karą visa LDK istorija tebuvo kelių didžiųjų kunigaikščių (Vytauto, Kęstučio, gal dar Gedimino) vardai. Ir tiek. XVIII amžius, kai LDK unijiniais ryšiais buvo susaistyta su Lenkijos Karalyste, dažniausiai vadintas tiesiog „lenkmečiu“. Tiesa, kai kurie inteligentai – profesorius Mykolas Romeris, broliai Biržiškos – ragino neatsižadėti LDK paveldo, tačiau kareivinėse nė tokių bandymų nepasitaikė. 1918-1922 metais kuriant Lietuvos Respublikos kariuomenę nebuvo prisiminti nei LDK kariniai laipsniai, nei viduramžių Lietuvos ginkluotų raitelių ir pėstininkų tradicijos “,- tvirtino V. Rakutis.
Suomiai kovojo, lietuviai užmigo ant laurų
Suomiai iki 1918 m. neturėjo savo valstybės, nuolankiai paklusdavo tai Švedijos Karalystei, tai Rusijos imperijai. Suomijos valstybės sąvoka atsirado ir suomių tauta gimė apskritai tik tuomet, kai jų žemę valdė Rusijos carai, vadinasi, šie šiauriečiai turėjo jausti savotišką dėkingumą rusų dvigalviui ereliui. Sovietai Suomijos okupacijai pradėjo rengtis daug anksčiau, nei įsiveržti į Lietuvą. Dar 1938 m. balandžio 14 d. sovietų pasiuntinybės Helsinkyje sekretorius Borisas Jarcevas (iš tikrųjų - NKVD slaptasis agentas Boruchas Aronovičius Rivkinas) atvyko pas Suomijos užsienio reikalų ministrą Rudolfą Holstį ir pasiūlė „išnuomoti“ Sovietų Sąjungai Suomijos pasienio teritorijas netoli Leningrado bei leisti suomiškose Alandų salose įkurti sovietų karines bazes. Vėliau to paties iš naujojo Suomijos diplomatijos vadovo Eljo Erkko pareikalavo kitas Maskvos derybininkas, buvęs sovietų ambasadorius Helsinkyje Borisas Šteinas. Tačiau 1939 m. gruodžio mėnesį „tyleniai“, „lėtapėdžiai“, „kaimo jurgiai“ suomiai ne tik neleido Stalinui netrukdomai nustatyti su Hitleriu suderėtų „Maskvos įtakos sferų Suomijoje“, bet ir patys apsupo bei sunaikino kelias raudonosios armijos divizijas. O garsiomis viduramžių pergalėmis ir šlovinga valstybės praeitimi puikavęsi lietuviai tapo lengvu Kremliaus grobiu.
Badė ne tas kaliauses
„Suomiai iš anksto žinojo, kas jų priešas. Estai užpulti negalėjo, švedai - taip pat. Todėl Suomija laukė puolimo tik iš vienos pusės, galėjo jam rengtis ir pasinaudoti C.Mannerheimo, tarnavusio imperatoriškosios Rusijos kariuomenėje ir žinojusio rusų silpnąsias vietas, patirtimi. Mūsų pagrindinis priešas visus 20 tarpukario metų buvo Lenkija. Ir dar Vokietija, kuri paskutinė 1915-1918 metais buvo okupavusi Lietuvą. Tačiau priešų apsuptyje turi būti koks nors draugas. Į tokias „bičiules“ ir įsipiršo Sovietų Sąjunga“, - keistas, paradoksalias geopolitines aplinkybes, į kurias buvo įkliuvusi tarpukario Lietuvos Respublika, priminė karo istorikas V. Rakutis. Pasak V. Rakučio, visose tuometinėse Lietuvos gynybos strategijose Rusija buvo įsivaizduojama kaip mūsų sąjungininkė prieš lenkus ir vokiečius, vienintelė pripažinusi 1920-ųjų liepos 12-osios sutartimi nustatytą mūsų šalies žemėlapį su sostine Vilniumi ir teritorijomis, dabar priklausančiomis Lenkijai ar Baltarusijai. Visuomenė nuolat išgirsdavo apie atskleistus lenkų žvalgybos sąmokslus prieš Lietuvą, kariuomenė buvo auklėjama nekęsti Lenkijos, kareivinėse šauktiniai durtuvais badė šiaudines kaliauses su keturkampėmis, karūnuotu ereliu paženklintomis kepurėmis ant puodynių, atstojančių galvas.
„Įtemptų santykių su Lenkija akivaizdoje bolševikai daugeliui tuomet visai padoriai atrodė“, - pragaištingą, Maskvos specialiųjų tarnybų pamėtėtą geopolitinę iliuziją, kuri buvo apsvaiginusi tarpukario Lietuvą, nusakė V. Rakutis.
Nespėjama kurti, bet griauti sekasi
Šiandieninė Suomija, net nepriklausydama NATO, turėdama ilgiausią 1000 km sieną su Rusija, sugeba pasirūpinti ir savo teritorine gynyba, ir pasiunčia daug daugiau karių nei Lietuva į tarptautines misijas, ir yra beveik rami dėl savo nepriklausomos ateities, o Lietuva ir po NATO skėčiu dreba, kad jos vėl neokupuotų Maskva. „Apmaudu, bet kiekviena politinė jėga, atėjusi į valdžią Lietuvoje, stengiasi keisti pirmtakų patvirtintą gynybos koncepciją. Turėjome šauktinių kariuomenę, susižavėjome profesinėmis ginkluotosiomis pajėgomis, dabar vėl sugalvoti 13 savaičių savanoriški (privalomi?) įvadiniai kario kursai. Nespėjame kurti gynybos modelių, bet griauti juos sekasi neblogai. O visų pagrindinių partijų pasirašyto pažado skirti krašto apsaugai 2 proc. nacionalinių pajamų nė viena politinė organizacija, tapusi valdančiąja, nesilaiko“, - dėl vis „reformuojamos“ ir nuo to tik silpnėjančios krašto apsaugos sistemos nerimauja visuotinės karo meno istorijos specialistas V. Rakutis.
Smulkūs krašto apsaugos žingsneliai
Šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės vadai taip pat nepanašūs nei į C. G. Mannerheimą, nei į pirmojo Irako karo didvyrį (1991 m.), Kuveito išvaduotoją amerikiečių generolą Normaną Švarckopfą (Norman Schwarzkopf). Pirmuoju atkurtos valstybės kariuomenės vadu 1993 m. tuometinis kairysis Seimas vos nepaskyrė surusėjusio generolo Stepono (Stepano) Nekrošiaus, kuris sovietų Lietuvoje vadovavo civilinės gynybos štabui ir siuntė lietuvių rekrūtus valyti sprogusio Černobylio atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus nuolaužų. 1993-2009 metais vienas Lietuvos kariuomenės vadas anksčiau buvo sovietų „karys internacionalistas“ Etiopijoje, kitas užsitarnavo raudonąją žvaigždę SSRS okupuotame Afganistane. O dabartinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius labiausiai stengiasi per karinius paradus prisitaikyti prie vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadės Dalios Grybauskaitės smulkių moteriškų žingsniukų.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
"Balsas.lt" papildas. Kronika: Adolfas Hitleris sveikina maršalą C. G. Mannerheimą septyniasdešimtmečio proga.
