Valstybės istorijoje yra datų, kurių reikšmės laiko tėkmė ne tik nesumenkina, greičiau priešingai – susiklosčius tam tikroms aplinkybėms įsakmiai paragina atsigręžti į nutolusius įvykius, kad iš jų pasimokytume arba, kaip giesmėje, pasisemtume stiprybės.
Vienas tokių lemtingų mūsų valstybei įvykių neabejotinai yra prieš 90 metų Vilniuje įvykusi Lietuvių Tautos atstovų konferencija, kurios metu buvo sudaryta daktaro Jono Basanavičiaus pavarde prasidėjusi Lietuvos Taryba.
Lietuvių Tautos atstovų konferencija, kaip ir po septyniasdešimt vienerių metų įvykęs Steigiamasis sąjūdžio suvažiavimas, išreiškė lietuvių tautos siekį kurti nepriklausomą valstybę.
Pirmajame “Lietuvos aido” numeryje 1917 metų rugsėjo 6 dieną, iki konferencijos likus mažiau nei dviem savaitėms, rašyta: “…Visus mus čia suspietė rimtas mūsų tautos ir mūsų gimtosios žemės padėjimas. Jei kitos šalys ir kitos tautos, daug stipresnės ir laimingesnės už mus, iškėlė vienybės obalsį šiuo baisiojo karo metu, tad kas bekalbėti apie lietuvius, kurių bent ketvirta dalis yra dėl įvairių priežasčių noromis ir nenoromis apleidusi savo tėvynę, kurių šviesuomenės yra palikę namie tik mažas būrelis. Tos minties tad vedami atmetėme kuriam laikui visa, kas mus skiria kits nuo kito, ir sustojome ant bendrųjų darbų pamatų, kurie mus šlieja krūvon.”
Po daugelio metų, brėkštant naujo Atgimimo aušrai, ir mes tikėjome, kad artėja diena, kai susitelkę petys į petį imsimės kurti savo valstybę. Dar nepasiskirstę į teisiuosius ir teisesniuosius, patriotus ir tuos, kuriems jaustis patriotu buvo nevalia, sutartinai giedojome “Vienybė težydi”. Tačiau, atgavus taip lauktą laisvę, daugeliui galbūt su šiek tiek naiviu idealizmu nepriklausomybę pasitikusių žmonių gyvenimas pakrypo, švelniai tariant, netikėta vaga. Lietuvos žmonių, deja, laukė daug varganesnė ir neteisingesnė, negu galėjai įsivaizduoti, ateitis – nusavinti indėliai, beatodairiškai sugriautas žemės ūkis, aferistų valdoma “naujoji bankininkystė” ir banditų kontroliuojamas pramonės objektų privatizavimas. Panašius reiškinius priimta aiškinti, atseit tai –neišvengiami postkomunistinių valstybių palydovai, tačiau kam nuo to lengviau?
Esu įsitikinęs, kad buvo galima užkirsti kelią taip išsikerojusioms piktžaizdėms, kurios sukėlė bedarbystę, pastūmėjo žmones į nusivylimą valstybe, o neretai, deja, ir į moralinę bei fizinę degradaciją. Gindamiesi nuo skurdo ir suvokimo, kad Lietuvoje yra nereikalingi, žmonės emigravo svetur, tiesiai sakant, buvo varu išvaryti, ir iki šiol nieko apčiuopiamo nepadaryta, kad mokančios dirbti rankos ir šviesūs protai sugrįžtų į tėvynę.
Kaip vieną pagrindinių tokios realybės priežasčių įvardinčiau didžiulį valdžios ir pinigų godulio apimtų politikų atotrūkį nuo juos renkančios ir maitinančios tautos. Akivaizdu, kad daugelis iš tų politikų, kurie prieš septyniolika metų lipo ant pastolių užsimoję statyti dabartinės Lietuvos rūmą, ir kitų, po priešlaikinių rinkimų, kaip estafetėje, perėmusių valdžią, ne tik neišlaikė valstybės statytojų egzamino, bet ir elementaraus žmogiško padorumo testo. Beje, panašu, kad abi konkuruojančios statytojų brigados šiandien viena kitai oponuoja tik dėl akių, o tai, kas vyksta, vaizdžiai tariant, po stalu, tinka abiems pusėms.
Kalbant be ironijos, vis dėlto tenka pripažinti, kad šiandieninės Lietuvos statytojai ne tik neprilygsta tolimiems pirmtakams, bet ir žemina šviesų šių tėvynei atsidavusių žmonių atminimą.
Iš Pirmojo pasaulinio karo griuvėsių vos pradėjusi kilti Lietuva buvo priversta kovų laukuose ginti sunkiai iškovotą nepriklausomybę, ir vis dėlto jau trečiaisiais laisvės metais visame krašte ėmė kilti modernios gimnazijos, dabar jau mininčios savo 85-mečius. Ne veltui vienu pirmųjų uždavinių, iškeltų ką tik išrinktai Lietuvos Tarybai, buvo “liaudies apšvietas, kad būtų paimtas į jos rankas”.
Tai tik vienas sparčią tarpukario Lietuvos pažangą patvirtinantis pavyzdys, kurį pasitelkiau, norėdamas dar kartą atkreipti dėmesį į tragišką šių dienų Lietuvos švietimo sistemos būklę. Šalyje dar daug apleistų mokyklų, apima gėda vien pagalvojus, kad dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvoje mokiniai priversti naudotis lauko tualetais. Tokiame fone auksu sutviskęs prezidento rezidencijos tualetas, sakyčiau, iškalbingiausiai iliustruoja prarają, skiriančią valstybės vadovų žodžius ir darbus.
Naujųjų mokslo metų pradžios proga dienraščių puslapius užtvindę valstybės vadovų bei kai kurių prisigretinusių veikėjų sveikinimai priminė, sakytum, veidmainysčių varžytuves, kurių dalyviai tarpusavyje rungėsi spausdami saldžiarūgštes grimasas. Kai Seimo pirmininko ir premjero lūpose mokytojai staiga tampa “brangiaisiais ir mielaisiais”, sunku patikėti tų kreipinių nuoširdumu, juolab žinant, kad mūsų vaikus auklėjantys pedagogai uždirba tiek pat, kiek Seimo nariui atseikėjama pieštukams ar kitokiems kanceliariniams reikmenims. Arba prisimenant, kad ministras pirmininkas ką tik dešimtimis milijonų litų pamalonino augančią valdininkų armiją.
Nenuostabu, kad artėjant rinkimams apie Rugsėjo 1-osios jaudulį laikraščių puslapiuose staiga prabilo ir buvęs Seimo pirmininkas, per ilgus vadovavimo aukščiausiajai valdžios institucijai metus tik stabdęs švietimo sistemos pertvarką.
Pažadais padidinti atlyginimus tūkstančius mokytojų apgavusi švietimo ir mokslo ministrė pirmąją naujųjų mokslo metų poetiškai ragina, susitikus prie rugsėjo vartų, susiburti į darnią visuomenę.
Visišku disonansu ministrės piešiamai idilei skamba doros kaimo mokytojos laiške išsakytos nuoskaudos. Pacituosiu vieną kitą mokytojos mintį: “Mokytojus šiandien reikia ne sveikinti, o užjausti. Neatsitiktinai jauni mokytojai traukiasi iš mokyklų – juos priveikia nepagarba profesijai, popierizmas, kalnai dokumentų, kuriuos reikia pildyti, ir nuolatiniai tikrinimai. Visa tai – už 700 litų per mėnesį. Vis kartojama, kad dauguma mokytojų uždirba 1500 litų, tačiau nutylima, kad tiek galime gauti tik turėdami dvigubai didesnį, negu nustatyta pedagogams, darbo krūvį. Neužmirškime, kad mokytojas iš savo atlyginimo perka rašiklius, popierių ir kitas raštinės prekes ne tik sau, bet ir mokiniams. Mokiniai ir tėvai, deja, prie to jau priprato. Kai kuriuos mokinius kartais tenka net pamaitinti. O juk mokytojui irgi reikia išlaikyti šeimą, butą, gerai atrodyti, šviestis, kelti kvalifikaciją, susimokėti kelionės į mokyklą išlaidas. Ar bereikia sakyti, kad tokiomis sąlygomis mokytojas negali laukti nei mokinių, nei tėvų pagarbos. Galų gale mokytojas negerbs ir pats savęs. Tokia šiandien Lietuvoje švietimo situacija. Tokia visų mūsų ateitis”.
Pratęsdamas mokytojos mintį, klausiu: ar galime norėti, kad tokiomis sąlygomis net ir labai profesijai atsidavę mokytojai kaip brangią savastį įdiegtų savo auklėtiniams dvasines vertybes, bendrabūvio, pamatinius žmogaus būties principus? O juk nuo asmenybės ugdymo kokybės didžia dalimi priklauso, kokį taką gyvenime pasirinks jaunas žmogus. Akivaizdu, kad valdžios abejingumas mokyklai yra daugelio socialinių skaudulių priežastis. Sutikime, jog net ir tragiškus karus keliuose, kuriuose prarandame ypač daug jaunų žmonių, nemaža dalimi nulemia auklėjimo spragos, valdžios abejingumas tautos kultūrai plačiausia to žodžio prasme.
Kita vertus, jaunąją kartą auklėja ne tik mokyklos suolas ir namų aplinka. Nemokamas ir, deja, itin žalingas pamokas jaunimui teikia tie patys aukštieji politikai. Kokiems žygiams jauną sąmonę gali įkvėpti valstybės bejėgystė prieš kriminalinį abonentą arba akiplėšiškai tarnybine padėtimi piktnaudžiaujantį policijos generalinį komisarą, arba iki šiol iš visos Lietuvos besityčiojantį buvusį saugumiečių vadovą?
Vis dėlto mūsų gyvenime yra ir viltį žadinančių ženklų. Kaip vieną jų nedvejodamas įvardinčiau tai, kad Lietuvių Tautos atstovų konferencijos jubiliejaus proga Partijai Tvarka ir teisingumas Seime atstovaujančios frakcijos surengtame susitikime dalyvavo akademinės minties atstovai, rektoriai, profesoriai, akademikai.
Linkėdamas jiems ir mums visiems vaisingo darbo pažangios minties sklaidos baruose, norėčiau pacituoti šviesaus atminimo bendražygį akademiką Rolandą Pavilionį, raginusį “…telkti žmones kaimuose ir miestuose, miesteliuose, seniūnijose, rajonuose ir apskrityse, valdiškose ir privačiose įstaigose ir bendruomenėse. Dėl mūsų pačių prasmingo gyvenimo, dėl jo kokybės, dėl mūsų pačių gyvenimo tvarkos. Naujai gyvenimo politikai. Visų mūsų, visos tautos šviesai…
… Kad tauta susigrąžintų pasitikėjimą savimi. Tikėjimą, kad ji – tikroji šalies valdžia, nuo kurios priklauso visos kitos valdžios. Kad tokių piliečių, tokių žmonių vis daugiau ateitų į visas Lietuvos valdžias”.
Manau, kad vykdydami šį profesoriaus priesaką, geriausiai pagerbsime ir kilnių Lietuvos Tarybos vyrų atminimą.
Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai) pirmininkas
