| Bėgimas ir slidinėjimas: ar tai suderinama? |
 Visuomet galvojau, kad bėgikams draudžiama slidinėti, nes dirba skirtingos grupės raumenų, todėl tikimybė gauti traumą – labai didelė. Pasirodo, slidinėti yra nelabai gerai, kuomet prasideda varžybų periodas, o parengiamuoju laiku slidės gali tapti ir sielos atgaiva. Slidinėjimas yra vienas iš sudėtingiausių ištvermės sportų, kaip ir bėgimas. Įdomu tai, kad slidinėjant pusvalandį, sudeginama nuo 240 iki 330 kalorijų, o bėgant tiek pat laiko - net nuo 300 iki 400 kalorijų. Pastarasis treniruočių mėnuo buvo labai monotoniškas. Turėjau prišuoliuoti į kalną tiek, kiek nebuvau šuoliavusi per visą gyvenimą. Ir tos atkarpos į kalną po kilometrą taip nusibodo... Savaitgaliais, kai nedirbu, mes dažnai važiuojame į Druskininkus pas uošvius. Šeštadienio treniruotė kaip tik turėjo būti šuoliai į mano „mylimą“ kalną, tačiau trenerė, matydama mano tariamą entuziazmą veide, pasiūlė tiesiog paslidinėti sniego arenoje. Labai nustebau, nes, kaip ką tik minėjau, nuo pat vaikystės man buvo kalama į galvą, kad slidinėjant įsijungia visai kiti raumenys, ir vėliau tai gali pakenkti bėgimui. Pasirodo, slidinėjant nuo kalno ir vėliau užčiuožiant puikiai lavinama koordinacija, dirba praktiškai visi kūno raumenys ir tai gali būti ideali treniruotė parengiamuoju laikotarpiu. Žinoma, reikia būti atsargiai. Prisipažinsiu, niekada gyvenime nesu rimtai slidinėjusi nuo kalnų. Vaikystėje esu čiuožusi nuo sodų kalniuko. Tuo metu man atrodė, kad jis milžiniškas. Pamenu, kad vienintelis būdas sustoti skriejant nuo kalno – tik griūti... Čiuoždavau su blogiausiais žieminiais batais, nes mama neleisdavo „išeiginių“ batų gadinti. Užtat turėjau slidinėjimo kostiumą, parvežtą iš Vokietijos. Pamenu, kaip kartą, prisiklausiusi draugių patarimų, slides ištepiau su karštu žvakių vašku. Tam, kad geriau slystų. Slidės ne tik neslydo geriau, jos išvis neslydo... Štai tokia mano pažintis su slidinėjimu.  Visai kas kita – Druskininkų sniego arena. Pirmą kartą pamačiau slidinėjimo batus. Gal pusvalandį mėginau juos apsiauti. Kiek kalbėjausi su darbuotojais, tai su šia problema susiduria visi pradžiamoksliai. Kostiumą, kaip ir slides bei lazdas, taip pat galima išsinuomoti. Jau vien vaikštant su visa šia amunicija galima sušilti. Tik įžengusi į sniego zoną, pamačiau „varlinukų“ trasą. Pačiuožinėjusi ten valandą, ryžausi leistis nuo didesnio kalno, ir tai buvo mano klaida. Leisdamasi „kosminiu“ greičiu ir rėkdama visiems, kad pasitrauktų, vos nesirėžiau į sieną. Griuvimo technika, įgyta vaikystėje, išgelbėjo. Supratau, kad be slidinėjimo instruktoriaus neapsieisiu. Ir buvau teisi. „Varlinuke“ praleidau dar porą valandėlių ir kartu su instruktoriumi ryžausi dar kartą šturmuoti kalną. Fantastika. Po keturių slidinėjimo valandų norėjosi dar slidinėti bent porą. Tačiau prisėdusi arbatos supratau, kad treniruotė buvo išties gera. Pagalvojau, kad pirmąkart užteks. Kitą dieną maudė visą kūną, o išlipti iš mašinos ar įlipti teko tik sukandus dantis. Slidinėjimo treniruotė puiki! Daug adrenalino ir net keturios valandos intensyvaus krūvio. Beje, kilo natūralus klausimas, ar slidininkams ir bėgioti gerai? Bėgioti visiems naudinga. Slidininkai bėgiodami ugdo ištvermę ir lavina koordinaciją. Žinoma, kai vyks varžybos, neslidinėsiu nuo kalnų, bet kuomet startai baigiasi, manau, slidinėjimas – puikus pakaitalas kuriai nors iš treniruočių. |
