| Kodėl motyvacija sportininkams tokia svarbi? |
 Pradėsiu dienoraštį nuo to, kad sportuoti mane labiausiai skatina aplinkiniai žmonės. Jei reiktų treniruotis tik tam, kad mano figūra išliktų tokia, kokios noriu, t.y. tris kartus per savaitę po valandą, tai mano pagrindinis variklis būčiau aš pati. Bėgčiau į Vingio parką tuomet, kai būtų geras oras. Idealiausia, kai šviečia saulė ir nėra vėjo, o vaikai tuo metu darželyje arba miega po pietų. Tačiau treniruojantis kiekvieną dieną ir griežtai nustatytu laiku, tai yra pusę vienuolikos ryte, mane motyvuoja tai, kad trenerė Palmira Žukienė laukia manęs Vingio parke. Ir keisčiausia, man to pakanka. Trenerė yra puiki psichologė. Ji žino, kad jei mane pastatys atkarpas bėgti su vaikinu, aš treniruotę atliksiu puikiai. Nesinori gi nusileisti. Jei kalbėsime apie atkarpas, tai dabar mano gyvenime svarbiausia yra atkarpos po kilometrą du šimtus metrų ir 400 metrų bėgimas kalvotoje vietoje. Jau dabar galima matyti pažangą. Ilgas atkarpas išgaliu bėgti po trijų minučių poilsio. Ir jeigu į kalną užbėgti visuomet būna sunku, tai bėgant žemyn kojos tiesiog pačios neša. Trenerė juokais šį bėgimą vadina "pažaidžiam". Bėgdami su kuo nors atkarpas mes vienas kitą tarsi patraukiam. Tas akimirkas, kuomet būna sunku bėgti, tu pasižiūri į šalia bėgantį kolegą ir nieku gyvu nenori nusileisti. Taip ta sunkumo akimirka praeina. Lengviau pasidaro visuomet, kai pamatom už 200 metų trenerę ir žinom, kad tuoj mūsų kančioms ateis galas. Tačiau po trijų minučių ir vėl prasideda išbandymas. Sportuoti puiku, kai gera kompanija. Nesvarbu, ar tu ruošiesi olimpiadai, ar tiesiog sportuoji savo malonumui. Malonu yra po bėgimo pasikalbėti, o jei taip ir nesusirandi kompanijos, tuomet patariu įsigyti šunį. Motyvacija garantuota. Ir šuo, ir jo šeimininkas po pasibėgiojimo gryname ore bus laimingi.  Pirmadieniais mes šuoliuojame į kalną. Čia apie 200 metrų į kalną. Distancijos pabaigoje, kuomet kojos jau nebeklauso ir išvis galvoje kirba tik vienintelė mintis: "sustoti", tu visuomet pamatai Vilniaus "Žalgirio" futbolininkus. Automatiškai, nenorėdama "apsigėdyti", pradedu šuoliuoti kaip gazelė, o ne kaip pašauta kumelė... Trenerė juokiasi, sako, kad įsijungia antras kvėpavimas. Taip pat bėgdama krosą matau, kaip vyrukai su alaus padailintais pilvukais bėga lyg sulėtintame filme ir vos kvėpuoja, bet pamatę prabėgančią panelę iškart įtraukia pilvus ir pradeda skuosti... Tik nubėgus simpatijai, jie vėl įjungia sulėtintą režimą. Motyvacija gyvenime yra labai svarbi. Kiekvienas privalo turėti tikslą, kad ir neįgyvendinamą, tokį kaip mano. Jei aš nesportuočiau, tai mano pusryčiai prasidėtų tik kokią vienuoliktą, o ne kaip įprasta – devintą valandą. Pižamą nusimesčiau tik reikalui esant, norėdama išeiti į miestą ar į darbą. Vis vien tas laikas iki pusės pirmos būtų praleistas bergždžiai. Kartais, žinoma, gerai kokią dieną namie pavaikščioti su pižama, bet kasdien tokia dienotvarkė, manau, yra blogai. Dabar jau galiu skirti laiko ir sau, nes vaikai iki šešių valandų vakaro būna darželyje. Jei man pradeda stigti motyvacijos ir kartais jau net trenerė nepadeda... tuomet važiuoju į Trakus, į "Trasalį". Vaistažolių vonia, povandeninis masažas, pirtis ir baseinas bei druskų kambarys yra raktas į gerą nuotaiką. Gyvenimas iškart tampa šviesesnis ir atsiranda jėgų rytojaus iššūkiams. |
