| Kas per nesąmonės yra lieknėjimo rekordai? |
 ,,Naujas lieknėjimo rekordas: V. Musvydaitė per 10 mėnesių atsikratė 24 kilogramų“ , – štai tokį straipsnio pavadinimą perskaičiau vakar po darbo... Aš netekau amo! Kas per nesąmonė??? Taip, kai paskutinįkart svėriausi laukdamasi sūnelio Beno (o jis gimė 2009 metais lapkričio mėnesį), aš svėriau net 86 kilogramus (gal ir daugiau, bet paskutinėmis nėštumo dienomis tiesiog nesisvėriau, nes bijojau matyti TOKIUS skaičius). Pridedu net fotografiją, kurios nespėjau ištrinti: čia aš paskutinį nėštumo mėnesį. Tiek sverdama tiesiog nenorėdavau fotografuotis. Kai pagimdžiau, liko 82 kilogramai, su kuriais gruodžio pabaigoje pradėjau pamažu sportuoti, nes sūnų maitinau iki dešimties mėnesių. Intensyvios treniruotės prasidėjo nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Vėliau – alinančios treniruočių stovyklos Portugalijoje ir Lenkijoje. Ir dabar aš sveriu labai mažai, tik 58 kg, nes mano ūgis 178 cm. Man kaip sportininkei būtina sverti daugiau, nes trūksta jėgų. Tačiau svoris varžybų laikotarpiu daugeliui sportininkų sparčiai krenta. Anksčiau, kai dar neturėjau vaikų, įprastas mano svoris sportuojant buvo 63–64 kg. Realiai po Beno gimimo per 20 mėnesių aš numečiau 28 kg, jei jau reikia minėti tokius skaičius (tikras absurdas, kad dabar turiu skaičiuoti)... Bet manau, kad daugelis mamų po gimdymo panašiai ir numeta, jei intensyviai sportuoja. Aš niekada nesilaikiau jokių dietų, o visiems metantiems svorį patariu tiesiog po 18 valandos nevalgyti ir sportuoti triskart į savaitę. Ir dar... po nuotraukomis, kurios platinamos interneto svetainėse, DATOS neatitinka tikrovės. Nuotrauka, kurioje aš nufotografuota ,,žemo starto pozicijoje“, daryta, kai dar neturėjau vaikų, apie 2007 metus. O kitoje platinamoje nuotraukoje esu ką tik po Ulos gimimo, tai yra 2008 metais. Su Ulyte priaugau apie 25 kilogramus. Tiesiog kuomet laukiausi, organizmas kaupė labai daug skysčių, be to, dėl bulvių patiekalų tiesiog ėjau iš proto... Dabar nešioju vos 35–36 dydžio drabužius, nes krūtinės išvis nebeliko... Mano svorio kitimus atspindi švarkai, su kuriais einu į eterį darbe, jie yra nuo 44 dydžio... O su švarkeliais trumpomis rankovėmis manęs niekas neleidžia į eterį, nes atrodau kaip iš ,,konclagerio“.  Ir dar paskutinis sakinys apie svorį. Viena yra numesti svorio, ir visai kas kita – jį sutvirtinti. Man padėjo masažai, įvairios procedūros ,,Trasalyje“ ir alinančios treniruotės. Be to, kuomet turi namie du mažučius vaikus, tai išties nėra laiko sėdėti ant sofutės. Mano abiejų vaikų vieni pirmųjų žodžiai buvo ,,bėgti“, nes jie savo mamą nuolat mato Vingio parko stadione, ypač dabar, kai toks geras oras. O savaitgalį per Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą iškovojau sidabrą ir auksą. Antra buvau 400 metrų bėgimo su barjerais distancijoje. Beje, vėl bėgdama sustojau ties devintuoju barjeru, bet čia jau mano psichologinės problemos. O auksas, neplanuotai, buvo iškovotas 4 po 400 metrų estafetėje. Tiesiog, kuomet prabėgau savo barjerus, ėjau daryti reportažo apie Lietuvos čempionatą. Bėgau kalbinti Virgilijų Alekną, pasiekusį sezono asmeninį rezultatą. Po interviu priėjusios trys sportininkės paprašė, kad bėgčiau estafetėje už Vilniaus komandą. Viskas būtų gerai, bet iki estafetės starto pradžios buvo likę apie 15 minučių, o mano raumenys jau buvo ,,atšalę“. Kraują įkaitino ir tai, kad bėgau paskutiniame etape.  Šie abu medaliai sporto mastu yra iš tikro nieko verti, nes rungčių rezultatai yra prasti, nors barjerus nubėgau ir greičiausiai šį sezoną. Man labai nepatinka, kai straipsnyje yra parašyta ,,tituluota sportininkė“, nes taip tikrai nėra. Aš paprasta 27-erių metų mamytė su dviem vaikais, siekianti įrodyti sau, kad dar galiu sugrįžti į bėgimo takelį. Patikėkit, nebuvo lengva vėl susigrąžinti norimą formą. Bet aš nepasiduosiu, o toliau erzinsiu tuos komentatorius, kuriems geriau parašyti ką nors pikto, o ne išlėkti nors trumpam pasportuoti. |
