Suintrigavo dienoraščio pavadinimas? Šią frazę kartojau sau po savo "stebuklingo" pasirodymo Baltarusijos atvirajame lengvosios atletikos čempionate. Ten bėgau 400 metrus su barjerais ir pirmą kartą karjeroje mėginau stadione įveikti 800 metrų. Tiesa, vos pradėjusi bėgti šią unikalią distanciją, pasigailėjau... Nubėgusi pirmą ratą, jau galvojau, kaip čia reikėtų "nusiimti". Bet vėliau pagalvojau, mane "gyvą" Romas Sausaitis (jis, kaip komandos vadovas, lydėjo mus Gardine) suės. Tad toliau kenčiau, bet grupelę merginų paleidau, o likus dviem šimtams metrų pradėjau finišuoti (žiūrėkite nuotrauką, ten aš bėgu paskutinė, o pirmos laikas buvo 2.01). Laikas tragiškas. Supratau tiek, kad 400 metrų bėgime su barjerais man lengviau, nes čia tik vienas ratas.
Kalbant apie kelionę į Gardiną, tai joje netrūko nuotykių. Pirmiausia įvyko nesusipratimas ir man teko vairuoti automobilį. Kaip žinia, mūsų kaimynai, baltarusiai, labai kruopštūs "ant sienos". Teko gal šimtą kartų perrašinėti visokius popierius, tačiau "kyšio" nedavėme. Su Živilės Balčiūnaitės treneriu R. Sausaičiu nebuvo liūdna. Klausėmės trenerio prisiminimų apie jo, kaip sportininko, nuotykius. Kalbėjome ir apie teismo procesus dėl vadinamojo dopingo skandalo, tačiau apie tai Jums nerašysiu. Nepykite.
Gyvenome labai paprastame, bet jaukiame viešbutyje. Tačiau Gardino stadionas pasakiškas. Galime tik pasvajoti apie tokią sporto bazę, kokią turi Gardinas. Varžovės buvo puikios. Įdomu tai, kad baltarusiai, kitaip nei lietuviai, varžybas vykdė ryte ir vakare. Per pietus, kai dažniausiai kepina saulė, buvo padaryta varžybų pertrauka. Pirmą kartą gyvenime teko bėgti per vieną dieną dukart 400 metrų su barjerais distanciją. Buvo ir finalinis bėgimas. Į jį patekau, bet nubėgau prasčiausiu laiku šį sezoną. Kalta esu pati. Visos sąlygos buvo sudarytos, tačiau, kaip pasakė R. Sausaitis, bėgau kaip "makaronas". Trūksta jėgos... arba trūksta visko...
Žinau, kas man tikrai nepridėjo jėgų. Prieš išvažiuodama į Baltarusiją niekaip neradau laiko atsigavimo prosedūroms, kurias mums su Vitalijumi Kozlovu suteikia "Trasalis". Jau ne pirmą kartą pastebėjau, jei nenuvažiuoju į Trakus ir neatlieku atsigavimo procedūrų (pirtis, vaistažolių vonios, limfodrenažinės kojinės arba povandeninis masažas), tai kitą savaitę negaliu džiaugtis savo treniruočių ar varžybų rezultatais. Po "svaiginančio" pasirodymo Baltarusijoje aš turėjau vos vieną treniruotę ir vėl dalyvavau varžybose. Šį kartą dalyvavau dvi dienas vykusiose Vilniaus miesto atvirosiose lengvosios atletikos varžybose. Nieko gero nesitikėjau... Tuo labiau, kad dirbau TV3 "Sporto žiniose". Varžybos buvo vykdomos vakare, tad iš darbo išsiprašiau dviem valandoms. Pusę penkių vakare baigiau tik "montuoti" reportažą apie šaunuolę mamytę Laurą Asadauskaitę, o šeštą valandą jau startavau 400 metrų bėgime Vingio parko stadione. Septintą valandą jau sėdėjau kėdėje pas grimuotoją. Kitą dieną startavau savo rungtyje ir pasiekiau geriausią sezono laiką (žiūrėkite nuotrauką). "Numečiau" beveik dvi sekundes. Tačiau šio laiko vis dar negaliu užrašyti Jums, nes man gėda. Nors vis dėlto tai yra ėjimas pirmyn, o ne atgal. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, nes dar yra kitas sezonas. Bet bijau, kad svajonė liks tik svajone.... būkime realistai.
Suintrigavo dienoraščio pavadinimas? Šią frazę kartojau sau po savo "stebuklingo" pasirodymo Baltarusijos atvirajame lengvosios atletikos čempionate. Ten bėgau 400 metrus su barjerais ir pirmą kartą karjeroje mėginau stadione įveikti 800 metrų. Tiesa, vos pradėjusi bėgti šią unikalią distanciją, pasigailėjau... Nubėgusi pirmą ratą, jau galvojau, kaip čia reikėtų "nusiimti". Bet vėliau pagalvojau, mane "gyvą" Romas Sausaitis (jis, kaip komandos vadovas, lydėjo mus Gardine) suės. Tad toliau kenčiau, bet grupelę merginų paleidau, o likus dviem šimtams metrų pradėjau finišuoti (žiūrėkite nuotrauką, ten aš bėgu paskutinė, o pirmos laikas buvo 2.01). Laikas tragiškas. Supratau tiek, kad 400 metrų bėgime su barjerais man lengviau, nes čia tik vienas ratas.
Žinau, kas man tikrai nepridėjo jėgų. Prieš išvažiuodama į Baltarusiją niekaip neradau laiko atsigavimo prosedūroms, kurias mums su Vitalijumi Kozlovu suteikia "Trasalis". Jau ne pirmą kartą pastebėjau, jei nenuvažiuoju į Trakus ir neatlieku atsigavimo procedūrų (pirtis, vaistažolių vonios, limfodrenažinės kojinės arba povandeninis masažas), tai kitą savaitę negaliu džiaugtis savo treniruočių ar varžybų rezultatais. Po "svaiginančio" pasirodymo Baltarusijoje aš turėjau vos vieną treniruotę ir vėl dalyvavau varžybose. Šį kartą dalyvavau dvi dienas vykusiose Vilniaus miesto atvirosiose lengvosios atletikos varžybose. Nieko gero nesitikėjau... Tuo labiau, kad dirbau TV3 "Sporto žiniose". Varžybos buvo vykdomos vakare, tad iš darbo išsiprašiau dviem valandoms. Pusę penkių vakare baigiau tik "montuoti" reportažą apie šaunuolę mamytę Laurą Asadauskaitę, o šeštą valandą jau startavau 400 metrų bėgime Vingio parko stadione. Septintą valandą jau sėdėjau kėdėje pas grimuotoją. Kitą dieną startavau savo rungtyje ir pasiekiau geriausią sezono laiką (žiūrėkite nuotrauką). "Numečiau" beveik dvi sekundes. Tačiau šio laiko vis dar negaliu užrašyti Jums, nes man gėda. Nors vis dėlto tai yra ėjimas pirmyn, o ne atgal. Kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, nes dar yra kitas sezonas. Bet bijau, kad svajonė liks tik svajone.... būkime realistai.
