Olimpiada sportininkams yra aukščiausias tikslas ir siekis. Buvo ir man. Kai pradėjau rašyti šį dienoraštį, tikėjau, kad svajonės gali išsipildyti. Tiesa, aš norėjau patekti kaip sportininkė, bet tai jau savaime, aišku, buvo neįmanomas tikslas. Tačiau esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia turėti neįmanomus tikslus. Visuomet, kai labai nori, gali tai ir pasiekti. Tarkim, kitais būdais. :) Aš į olimpiadą išvažiavau kaip TV3 žurnalistė ir labai džiaugiuosi, kad nors taip iš dalies buvo įgyvendinta mano gyvenimo svajonė.
Mūsų geriausiam sportininkui Virgilijui Aleknai ši olimpiada bus paskutinė, bet jis šiuo metu rodo vieną geriausių savo sportinių formų karjeroje. Negaliu atsižavėti šiuo žmogumi. Yra didelė garbė sostinės lengvaatlečiams treniruotis Vingio parke šalia tokio iškilaus žmogaus. Jis ir nešė vėliavą per olimpiados atidarymą.
Olimpiados atidarymas buvo nerealus. Aš sėdėjau ir vos laikiau ašaras. Labai patiko muzika ir naujosios šiuolaikinės technologijos. Taip pat smagu gerus atsiliepimus buvo išgirsti ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Su ja susitikome olimpiniame kaimelyje. Ji įteikė sportininkams dovanas ir pasirodė labai draugiška.
Olimpinis kaimelis tai atskira sportininkų respublika. Nereikia būti sportininku, kad įžengęs ten pajustum olimpinę dvasią. Patiri tą jaudulį, matai, kaip pasaulio čempionė susikaupus medituoja, arba atvirkščiai, kaip atletai skambina parkelyje gitara.
Smagu, kad teko ir paskanauti olimpinės virtuvės...Ooo kiek ten maisto ir viskas surašyta: kiek kas turi kalorijų, kiek porcija sudaro gramų. Tačiau mitas, kad sportininkai sveikai maitinasi... Daugelį jų gali išvysti kramtantį mėsainį. Bet jei tu esi pasaulio čempionas, nemanau, kad reikia tave bausti už tą greitą maistą.
Iš visų sportininkų Londone mane stebina mūsų jaunoji plaukikė Rūta Meilutytė. Ji nereali. Lietuva turi dėti visas pastangas, kad šis plaukimo perlas nenulėktų į kitą šalį. Nors ne paslaptis, kad Rūta treniruojasi Didžiojoje Britanijoje – Lietuvoje nėra plaukimo baseinų.
Svarbiausia, reikia mokėti palaikyti mūsų atletus ir suteikti jiems motyvacijos. Beje, džiugu, kad daugeliui mūsų atletų ši olimpiada – pirma. Tai teikia vilties.
Kiekvieną rytą atsibudus aš esu laiminga, nes ateina visiems metas, kai jau nebenori tiek arti, kai sportas vietoj džiaugsmo virsta kančia. Širdyje dabar yra labai ramu. Tai, kad apsisprendžiau daugiau nedalyvauti lengvosios atletikos varžybose, nereiškia, kad metu sportą. Tiesiog dabar sportuosiu triskart per savaitę ir mėgausiuosi.
Jūs neįsivaizduojate, kokia laimė yra būti olimpiadoje ir nesinervinti dėl savo starto. Valio mūsų olimpiečiams!
Olimpiada sportininkams yra aukščiausias tikslas ir siekis. Buvo ir man. Kai pradėjau rašyti šį dienoraštį, tikėjau, kad svajonės gali išsipildyti. Tiesa, aš norėjau patekti kaip sportininkė, bet tai jau savaime, aišku, buvo neįmanomas tikslas. Tačiau esu toks žmogus, kuriam nuolat reikia turėti neįmanomus tikslus. Visuomet, kai labai nori, gali tai ir pasiekti. Tarkim, kitais būdais. :) Aš į olimpiadą išvažiavau kaip TV3 žurnalistė ir labai džiaugiuosi, kad nors taip iš dalies buvo įgyvendinta mano gyvenimo svajonė.
